Neplanuotos kelionės yra mano mėgstamiausios kelionės! Londonas

Keliauti būna labai lengva. Skrendi, eini, matai, jauti, patiri… Lengva, net grįžus iš kelionės pasakoti patirtus nuotykius mamai ir draugams, bet sudėti visus patyrimus į vieną rišlų tekstą, kartais tikrai užtrunka. Bet štai, man pagaliau pavyko, susipažinkite – Londonas.

Būsiu atvira, Londonas sunkiai pretendavo pateikti net į mano planuojamų aplankyti vietų, dešimtuką, tačiau neplanuotos kelionės yra mano mėgstamiausios kelionės! Tad taip jau gavosi, kad vėlyvą Lapkričio 2-osios vakarą, kartu su sese, išlipome iš traukinio Piccadilly stotyje ir ieškojome metro, kuriuo galėtume pasiekti Victoria stotį.

Metro sistema Londone gan aiški, tačiau patogiausias būdas susiorientuoti aplinkoje – įsigyti vietinio mobilaus ryšio kortelę ir naudotis Google maps. Google žemėlapis tiksliai nurodo, kurioje stotyje įlipti, kurioje išlipti, čia galima rasti informaciją apie tai kokiomis spalvomis yra sužymėtos skirtingos metro linijos, pateikti jų pavaidinimai ir stotelių eiliškumo tvarka.

Metro bilietų kainos priklauso nuo to, į kurią miesto zoną važiuojama (mes toliausiai važiavome iki trečiosios zonos) ir jei atmintis manęs neapgauna, vienas kelionės bilietas nekainavo nei 2 svarų (buvau nusiteikus brangesniems bilietams). Reikia paminėti, kad turistui, neturinčiam nuolatinio bilieto, mokant už važiavimą metro, atskiro popierinio bilieto niekas neduoda. Sistema paprasta: įeinant į stotį, varteliai atsidaro priglaudus bankinę kortelę, o nuvažiavus iki reikiamos stoties, išėjimo varteliai taip pat atsidaro dar kartą nuskaičius tą pačią bankinę kortelę (tik nepamirškite aktyvuoti bekontakčio atsiskaitymo būdo kortelėje :).

Kelionės po žeme vyko sklandžiai ir operatyviai. Miesto centrą tikrai įmanoma išvaikščioti pėsčiomis, bet važiavimas metro, kur visi aplink skuba, bėga, kuomet ir pats tampi visos šios masės dalimi, pradėjęs spartinti žingsnį ar lipti kylančio funikulieriaus laiptais, kad tik greičiau pasiektum savą tikslą. Metro jau ir mano įsitikinimu, neatsiejama Londono dalis, tad tikrai rekomenduoju išbandyti!

***

Victoria stotį pasiekėme jau visiškai sutemus, iki namų dar laukė 20 minučių žygis. Ėjimas neprailgo, žingsniavome pagrindine gatve link Vestmisterio tilto. Pasižvalgėme į vis dar remontuojamą Big Ben‘ą, purpurine spalva tviskančią Londono akį, o daugybė didžiulių ir ryškių pastatų lydėjo mus iki pat durų, už kurių laukė lova ir nauja pažinties su Londonu diena.

Vėl neturėjau jokio konkretaus kelionės plano, tik žinojau, kad noriu pamatyti Normano Fosterio projektuotus pastatus, ypač The Gherkin (dažnai netikslingai vadinamą kiaušinio pastatu). Čia nusprendėme apsilankyti popiet, nes dar turėjome rezervuotą bilietą į gretimo pastato terasą (Sky Garden), bet apie tai kiek vėliau.

Pirmos dienos rytas prasidėjo nedidele nesėkme: atėjome, o Vestmisterio Abatija dar nedirba, tad patraukėme link Bekingemo rūmų. Karalienės nei matėme, nei sutikome, o TIE “nejudantys sargybiniai“ stovėjo tolokai už vartų, tad apėjus ratu Viktorijos memorialą (žr. nuotraukas žemiau), keliavome atgal į Abatiją.

Įėjimas į Vestmisterio Abatiją kainuoja visai brangiai, o vėliau sužinojus, kad kitų nacionalinių muziejų ir galerijų lankymas yra nemokamas, tai kaina pasirodė dar didesnė ir neadekvati. Gotikinių bažnyčių interjerų jau buvau prisižiūrėjusi ankstesnių kelionių po Angliją metu ir, matyt, didžiausią įspūdį Abatijoje paliko ne auksuoti didikų antkapiai, o tikrų tikriausias reliktas – karūnavimo sostas (žr. nuotraukas aukščiau), nepaisant to, kad jį nuo žiūrovo skiria ne tik stiklinė siena, bet ir metalinės grotos. Karalienė Elžbieta II per savo karūnavimą irgi sėdėjo ant šio medinio krėslo.

Audio gido turas truko apie 1,5 valandos, tiek laiko ir praleidome Abatijoje ir tiek laiko puikiausiai užteko. Papietavus reikėjo nuspręsti, ką veikti toliau, nors ir nebuvo lengva, bet įkalbėjau sesę eiti apžiūrėti Nacionalinės dailės galerijos parodos. Priešais Trafalgaro aikštę esantis didžiulis pastatas pilnas meno kūrinių: Da Vinčis, Rembrantas, Van Gogas ir jo saulėgrąžos… Galėjau sukti ir sukti ratus tarp klasicistinių portretų ir peizažų, bet teko ieškoti kompromiso ir nebevarginti jaunėlės sesers.

Taigi, važiuojame raudono autobuso pirmajame aukšte link Londono dangoraižių, juk reikia iš arti pamatyti moderniuosius ,,stiklainius“. Siaura gatvelė, tonos gelžbetonio ir mėlynas tviskėjimas. Net svaigsta galva žiūrint tik aukštyn, o kitaip ir neišeina, sunku suvokti aukštuminių pastatų mastelį… Supranti tik tiek, kad esi mažas, o jie dideli. Dar reikia įveikti ir stiprų vėją, mes tikrai neįvertiname koks ryškus mikro klimatas susidaro tokiose erdvėse. Pasidariau selfie prie jau minėtojo The Gherkin – kelionės tikslas įvykdytas!:)

Keliaujame pėsčiomis toliau link Tower tilto apima keista nuotaika: visos kitos gatvės, tiek statmenos, tiek lygiagrečios labai panašios – monotoniškų nuobodžių fasadų išklotinės. Ši jausena vis stiprėjo ir galiausiai prisidėjo prie bendro Londono įspūdžio…

Dėl nežinomų priežasčių tiltas buvo uždarytas pėsčiųjų eismui, tačiau lankytojai galėjo patekti į patį tiltą, pereiti jo dalimi, jungiančia bokštus ir net pastovėti ant stiklinių grindų, per kurias labai gerai matėsi gatvė ir Temzė. Nusileidus senais metaliniais laiptais, pasitiko vakarėjanti miesto panorama anapus Temzės, ir žadėjo naują pažinimo kupiną dieną, kurios su nekantrumu ėmiau laukti.

Kelionėse labai greit pralekia laikas ir kiekvienos kelionės metu tai išgyvenu iš naujo. Skubėjimo nuotaika prasidėjo kitas rytas. Po pusryčių išėjome pėsčiomis aiškia kryptimi, turėjome bilietus į vieną iš Londono dangoraižių terasų, pakeliui, iš arti apžiūrėjome Londono akį, bet sukimosi karusele atsisakėme, gi mūsų laukė miesto panorama iš 36 aukšto.

Maršrutas susiklostė taip, kad apžiūrėjome Šv. Pauliaus katedrą, bet irgi tik iš išorės, nes patekimo į vidų kaina – 25 svarai. Iki pat šiol nesuprantu, kodėl bažnyčių lankymas mokamas, kai ir taip nelabai kas į jas eina… Na, bet tai mano nuomonė. Judėkime toliau. 🙂

Pagaliau Londono senamiestis (dar vadinas London City), Fenchurch gatvė ir ilga eilė už kampo.  Patekimas į Sky Garden stogo terasą nemokamas, tereikia rezervuoti bilietus iš anksto. Atėjome kiek anksčiau, bet eilėje teko palaukti. Galiausiai patekus ant stogo, visas laukimas atsipirko, o vaizdas pranoko visus lūkesčius. Esu priklausoma nuo apžvalgos aikštelių, bokštų, terasų, kalvų ir visų kitų vietų, nuo kurių atsiveria platus horizontas ar vaizdinga panorama, bet iš Sky Garden matytas vaizdas buvo išties neapsakomas. Tai tiesiog reikia pamatyti! Tas kelias akimirkas rūke skendintis The Shard pastatas ir begalinis miestas, man kaip miestų mylėtojai, atėmė amą. Ir čia supratau, kad didelius miestus privaloma pamatyti iš aukštai, nes tik taip galima suprasti jų urbanistinę struktūrą, charakterį ir nuotaiką.

Išeiti nesinorėjo, toks vaizdas! Bet kelionė turi tęstis, tad patraukėme toliau. Nusprendėme išbandyti dar vieną linksmybę, persikelti keltuvu per Temzę. Emirates Air Line, taip vadinasi vieta, į kurią nuvažiavome metro, ir nusipirkusios bilietus tik į vieną pusę, šokome į keltuvą ir geras 10 minučių palengva ,,plaukėme“ virš upės pramoniniame ir statybų įkarščiu alsuojančiame Londono rajone. Keltis tik į vieną pusę, nebuvo pati geriausia idėja, po to teko nemažai paeiti iki artimiausios stoties, bet su pora persėdimų nesunkiai grįžome atgal į miesto centrą.

Perėjome Hyde parką, tačiau miesto parkai lapkričio mėnesį nėra pati patraukliausia vieta, tad ilgai neužsibuvome ir vakarą praleidome Mokslo muziejuje, o visai prieš lankymo valandų pabaigą, užėjome į Gamtos istorijos muziejų, iš kurio išėjome sulig paskutine užsidarymo minute, bet užtat radome ir gerai apžiūrėjome dinozauro skeletą, buvo ir kitų rūšių skeletų, bet vien dėl dinozauro kelionė tikrai apsimokėjo. 😀 (Turiu paminėti, kad čia jau trečią kartą miniu, kad kelionė pranoko lūkesčius 🙂

Nors ir keliavome ne tik pėsčiomis, bet prižingsniavome visai nemažai, tad pavakarieniavus, beliko ilsėtis ir laukti kitos dienos, kuri turėjo prasidėti moderniu menu. Kaip tarėm, taip padarėm, iš pat ryto atėjome ir laukėme eilėje į Tate modern galeriją. Parodos apžiūrėjimui tikrai galima skirti ne vieną valandą, daugybė konceptualių, modernių, šiuolaikiškų paveikslų, instaliacijų ir kitų meno dirbinių eksponuojami galerijoje, o ką jau kalbėti apie pačios galerijos pastato architektūrinę išraišką, kurią, suprasti nėra lengva. Iš pažiūros, didelį sandėlį su kaminu primenantis pastatas – tikras modernizmo grynuolis, neprimena galerijos, tačiau pastato vidaus erdvių struktūra ir eksponavimo principai atitinka visus aukščiausios klasės galerijai keliamus standartus.

Norint skirti daugiau laiko galerijų lankymui, reikia pasirinkti ir menui prijaučiančius kelionės kompanionus, o mano sesė nemažą laiko dalį praleido poilsio zonose ir vis man priminė, kad ankstesnėje galerijoje (Nacionalinė dailės galerijoje, kurioje dauguma eksponuojamų darbų portretai ir peizažai) jai patiko labiau… Ten buvo daugiau suprantamų paveikslų, tai neužsibuvom šioje galerijoje, bet labai džiaugiuosi, kad apsilankėme.

Soho kvartalas priminė maskaradą, o Kalėdinių dekoracijų dar nebuvo tiek daug, kiek būna šventiniu laikotarpiu, bet kad jau buvome Londone, tai nusprendėme aplankius ir garsųjį Hogvartso peroną. Sėdome į traukinį ir nuvykome į London King‘s Cross stotį, kur ne tik pelėdų, bet ir burtų lazdelių galima įsigyti, bei žinoma, pabūti 9 ¾ perone.

Artėjo laikas atsisveikinti, manęs laukė skrydis į Vilnių, o sesės traukinys į Manchesterį, tad užsukome į visai šalia esančią biblioteką. Ne tik apžiūrėjome pastatą, bet ir šiek tiek pailsėjome, pasikrovėme mobiliuosius telefonus ir atsisveikinome. Nepraleisiu progos parašyti porą sakinių apie pačia biblioteką. Gal todėl, kad prijaučiu modernistiniai architektūrai, o gal todėl, kad raudonos plytos man asocijuojasi su architektu Alvar Aalto. Pastato išraiška tikrai buvo Altiška, ir iš dalies neklydau, žinau, kad Alvaro nėra projektavęs bibliotekų Britanijoje, bet pastato architektas John Wilson buvo didelis Aalto gerbėjas ir skandinaviško modernizmo sekėjas, matyt, todėl biblioteka ir alsuoja Altiškumu. Patatas atviras visiems ir tikrai vertas pamatyti.

Nežinau, kaip galvoja kiti keliautojai, bet aš po kelionės susidarau nuomonę apie aplankytą vietą ir prieinu prie savų išvadų. Apie Londoną sunku turėti tik teigiamą ar neigiamą nuomonę, miestas per daug daugiasluoksnis, kupinas kultūros, meno, pramogų, skirtingų tautybių žmonių, triukšmo, tikrai geros architektūros, bet visgi manau, kad tai yra pavyzdys kitiems pasaulio miestams, kaip nereikia daryti… Tos vienodai monotoniškų fasadų gatvės pradangino miesto identitetą, esi Londone, o atrodo, kad gali būti bet kur kitur (čia kaip su visomis Lietuvos maximomis… ar Kupiškis, ar Rietavas, ar Kaunas- nesuprasi)… Nors raudonos taksofono būdelės ir tebestovi miesto centre, tačiau dangoraižių kieme paskendusi gotikinė bažnyčia byloja, kad jau laikas susimąstyti, kur link iš tiesų einame, kas išties yra mūsų vertybės, ir kaip konstruojame savą tapatybę.

Visos tekste paminėtos įžvalgos yra asmeninė autorės nuomonė.

Arch Justina