Aš esu viena iš tų žmonių, kuri nemėgsta namo grįžti tuo pačiu keliu. Kelionės ne išimtis: į Graikiją atvykus pro Makedoniją, kelias namo suko link Bulgarijos. Pasiekus beveik piečiausią Europos tašką, keliauti namo dar nesinorėjo, kelias vingiavo nedideliais serpantinais, o tolumoje vis pasimatydavo Egėjo jūra.
Atsisveikinimas su Graikija buvo kiek stebinantis – pietavome viename labai mažame miestelyje, kurio centrinė aikštė buvo kokių 20 kv. m didumo, šalia stovėjo mažutė bažnyčia, kioskelis, kurio darbuotojas sėdėjo lauke ir šnekučiuojasi su draugais, toks, rodos, įprastas mažo miestelio gyvenimas virė. Visai netikėtai prie mūsų priėjo vienas vyriškis iš minėtos kompanijos, padėjo ant stalo dvi porcijas ledų ir vos suprantama anglų kalba pasakė: čia nuo mūsų – graikų…:)
Toks buvo paskutinis mūsų įspūdis apie Graikiją.
Atvykus į Sofiją, ankstų pirmadienio rytą ir išsiaiškinus, kad tai šventinė diena, nemokamai galėjome statytis automobilį, pačiame Sofijos centre ir išėjome susipažinti su miestu. Sakydama, kad palikome mašiną miesto centre, nejuokavau – pagrindinis Sofijos miesto objektas – Aleksandro Nevskio katedra, stovėjo ne toliau kaip už 30 metrų. Ilgai sukome ratus aplink miestą ir pačią Katedrą, tiesa, man asmeniškai, didelio susižavėjimo nei šventykla, nei pats Sofijos miestas nepaliko. Matyt ne veltui į Google paiešką įvedus Sofija, radau tik daug šios Katedros vaizdų.
Aleksandro Nevskio katedra yra vienas iš didžiausių stačiatikių maldos namų pasaulyje ir vienas ryškiausių Sofijos miesto simbolių. Katedra užima 3170 m² plotą ir joje gali tilpti iki 5000 žmonių, ji baigta statyti 1912 m. o kultūros paminklu pripažinta jau 1924 m.
Man patinka miestai: klaidžioji nepažįstamomis gatvėmis, atminty pieši praeitus maršrutus ir jauti kišenės svorį, dėl joje gulinčio popierinio žemėlapio, kurį dažniausiai pasitaiko prigriebti infocentruose – ir naudinga, ir suvenyrą turi. Deja, šventinę dieną Sofijoje nedirbo nė vienas infocentras. Nenusiminėme, nes kaip viena mano draugė išmintingai sakė: “Iš kelionės juk parsiveži emocijas ir įspūdžius.“
Sofija paliko savitus įspūdžius ir prisiminimus: šokau prie fontano, parke grojant muzikai, ragavau keistai skanų patiekalą – šaltibarščius be burokėlių (!) su žiupsneliu kepintų svogūnų, prieš užeinant į mečetę buvau priversta užsidėti galvą dengiantį apsiaustą (tai, žinoma, privaloma tik moterims), na ir, susidūriau su kiek brutalia, šaltoka, sovietine architektūra, kuri alsavo už kiekvieno gatvės kampo.
Kad jau kalba pakrypo architektūros link, tai turbūt paminėsiu kelias savo įžvalgas Sofijoje: kaip ir kitose Balkanų teritorijos miestuose, jaučiasi kultūrų daugiasluoksniškumas, minaretų smailės ir mečetės slepiasi tarp XXI amžiaus pastatų, o miesto periferijose pastebėjau ir vieną kitą modernų “stiklainį“, o beieškant maisto prekių parduotuvės, kurioje galėtume pasipildyti aliejaus atsargas, nes kilometrų link namų visai nemažai (daugiau apie kelionės į Balkanus subtilybes, galite rasti teksto pabaigoje paliktose nuorodose).
Nuklydome į miegamuosius rajonus, kuriuose puikavosi sovietinio palikimo paminklas stambiaplokščių panelių statybos daugiabučiai gyvenamieji namai.
Pagrindiniai ir lankomiausi miesto objektai visai netoli vienas kito ir lengvai pasiekiami pėsčiomis. Skaityti kirilica man sekėsi sunkiai, bet identifikuoti pagrindinių objektų pavadinimus pavyko. Parko pakraštyje slėpėsi teatras, vienoje iš pagrindinių gatvių – teismo rūmai, o gatvės gale – nacionaliniai kultūros rūmai (1981 metų statinys puikiai atspindi sovietinio modernizmo idėjas – monumentalus, betoninis tūris, kompoziciškai tvarkingai įsiliejantis į harmoningą ir simetrišką aplinką).
Kai gyveni tik šia akimirka ir neturi kelionės plano, negali vertinti kas yra gerai, o kas ne, nes tiesiog nežinai. Mes irgi nežinojome, kas mūsų laukia toliau, tad sutarę, kad Sofija mums liks nedidele stotele, leidomės į kelią Rumunijos link.
Vietoje pabaigos
Apie keliones galima rašyti įvairiai: skaičiais, bilietais, kelialapių kainomis, muziejų ekspozicijų vertinimais, prisiminimais, numintais kilometrais, įveiktais maršrutais, matytų spektaklių repertuarais, ar net viešbučių žvaigždučių skaičiumi, bet aš renkuosi pasakoti nuotykius, į kuriuos mes nuolat pakliūvame. Nors nuvykę į Sofiją, galėsite pamatyti daugelį mano matytų (ir dalį paminėtų) objektų, bet nebūtinai pakliūsite į smėlio audrą, kuri mus užklupo važiuojant perkėlos per Dunojų link. Persikelti per Dunojų mes turėjome dvi galimybes – važiuoti tiltu arba plaukti keltu. Kaip tikri nuotykių ieškotojai, pasirinkome ilgesnį kelią ir keltą, bet vis labiau artėjant kelto link, vėjas stiprėjo, o ant kelio važiuojamosios dalies nuversti medžiai kėlė vis didesnį nerimą. Atsidūrėme debesyje – tirštame smėlio ir vėjo debesyje. Pavažiavus dar kurį laiką, purvina migla po truputį sklaidėsi, bet kylantis vėjas nieko gero nežadėjo. Jau visai netoli perkėlos, mus pasitiko dar vienas blogas ženklas, pravažiavome daugiau nei poros kilometrų ilgio vilkikų koloną. Visi vilkikai stovėjo kelkraštyje užgesintais varikliais. Pasiekus perkėlą sužinome – dėl blogo oro keltas neplaukia, plauks gal ryt, gal poryt, niekas nieko tiksliai nežino.
Turėjome priimti sprendimą – laukti nežinia kiek ar važiuoti atgal ir rinktis kelią su tiltu per Dunojų. Svarstydami pasirinkimus, pylėme į baką aliejų ir prie mūsų priėjo vilkiko vairuotojas, kiek pasijuokęs, bet visai nenustebęs iš mūsų kuro-aliejaus, pasiūlė atnešti dyzelino iš savo vilkiko bako. Juokdamiesi atsisakėme ir dar neįsismarkavus audrai važiavome ieškoti tilto per Dunojų!
Arch Justina
Daugiau apie kelionę į Balkanus skaitykite:
Geriausias atostogų planas – jokio plano
stepbackfromthemap.com 