Keliautojai ir turistai Atėnuose

Atvykome.

Atėnai užburia! O labiausiai savo dydžiu. Nuo įvažiavimo į Atėnus, iki centro riedėjome pusantros valandos. Intensyvus eismas, triukšmas ir lengvas chaosas lydėjo iki pat sustojimo vietos. Park4night apps‘as padėjo rasti nemokamą stovėjimo aikštelę pačiame Atėnų centre.

Tądien, Atėnuose, stoviniuodama prie bilietų kasos į Akropolį, ir išgirdus netoliese klegančius lietuvaičius, supratau, kuo keliautojas skiriasi nuo turisto…  Keliautojai nesirenka turistinių vietų – toks ir atsakymas. Mūsų savigynai –  pasiekus beveik piečiausią Europos tašką, negalėjome neleisti sau pabūti turistais ir  pasižvalgyti Antikoje.

Bilietas į Akropolį, galioja ir keliems kitiems lankytiniems objektams, o einant nuo vieno link kito, gatvėse stebino viskas: kolonų kapitelių dailumas, biustai ir amfiteatrų likučiai, Dzeuso Olimpiečio šventykla… Tai ką, kažkada mačiau istorijos vadovėlyje, dabar galėjau paliesti rankomis.:)

Atėnai tikrai pasižymi puikiomis panoramomis, kurios atsiveria nuo aukštų kalvų, apie tai jau rašė mūsų keliautoja Živilė, o paskaityti apie Atėnų panoramas galite čia. Nesikartosiu, rasti apžvalgos aikšteles tikrai nėra sunku, o vaizdai fantastiški.

Parteonas, žinoma, buvo pirmas numeris mūsų lankomų objektų sąraše, bet kol jį pasiekėme, pėdinome į statų kalną per didžiausią karštį, ne pagrindiniu keliu. Kelionės metu vis stojome ir stebėjomės grožiu – balto miesto panorama žaliai mėlyname fone vertė mus lipti lėčiau ir žvalgytis plačiau. Pakeliui link pagrindinių laiptų į kalno viršūnę, apžiūrėjome Dioniso teatrą, Temidės šventyklą, senovinį bet jau visai naujai suremontuotą amfiteatrą ir pasiekę laiptus, supratome – esame tikrų tikriausi turistai. 🙂

Vidurdienį, kepinant 35 laipsnių karščiui, įplaukėme su minia nusifotografuoti prie Parteono. Lyg ant delno telpantį, pastoliais apstatytą Parteoną, įspūdingą Atėnės Nikės šventyklą ir kitas šventyklas apžiūrėjome ir fotografavome turistų būryje. Tiesa, panoraminiai vaizdai nuo paties kalno paliko kur kas didesnį įspūdį, nei pats Parteonas (vadovėliuose jis atrodo kur kas didingiau). Turiu paminėti, kad graikų kruopštumas, lopant ir atstatinėjant frontoną ir karnizus, tikrai pagirtinas, nors ir nesunku identifikuoti naujas detales, visumoje darbas atliktas sėkmingai.

Taip kai įplukdė, taip žmonių minia ir išplukdė mus pro pagrindinius vartus ir nuneša į vietą, iš kurios atsiverė jau kur kas didingesnis Parteono ir viso Akropolio vaizdas. Teliko sustoti ir žavėtis…

Turistų srautui sumažėjus, bet šurmuliui ir gatvės prekeiviams netylant patraukėme link kito objekto.

Aplankėme senąją turgaus aikštę- agorą, bei Attos Stoa (dengtas takas arba portikas), kurioje dabar įsikūręs muziejus, kuriame puikavosi juodafigūrės ir raudonfigūrės amforos ir kiti senovės reliktai.  

Aplankę dar kelis objektus iš bilieto sąrašo, nusprendėme nusukti iš pagrindinių gatvių. Priėjome Panathinaikos stadioną – apie jį taip pat išsamiai rašė Živilė.

Vaikštinėjant kiek toliau nuo centro, atėjo vakaras, o mes planavome kitos dienos maršrutus.

Visiškai atsitiktinai rytą pradėjome aplankydami Atėnų nacionalinę biblioteką, universitetą ir akademiją, tačiau ilgai neužsibuvome.

Norėjosi dar pasižvalgyti po labiau turistų lankomas vietas, tad keliavome link Likabeto kalvos ir mėgavomės įkvepiančiais balto miesto panoramos vaizdais ir žinoma, aplink žydinčiais kaktusais. Maršrutas tęsėsi link Filopapo kalvos, nuo kurios Akropolis matosi iš geriausios pusės, kelią link apžvalgos vietos pasirinkome visai ne planuotą, tad teko eiti siaurais takeliais, bet ne mes vieni ten pėdinome, vėžliai taip pat.

Sulaukę savo eilės, nusifotografavome, pasigrožėjome Akropoliu ir keliavome išėjimo link, prisėdome akimirkai ant suoliuko ir mūsų dėmesį patraukė užrašas ant lentelės ,,Sokrato kalėjimas“. Vienas tų netikėtų siurprizų, kai net neieškai, o kažką įdomaus randi. 🙂

•••

Po 15 minučių važiavimo, atsidūrėme pajūryje, bet vis dar Atėnuose. Matėme jūrą kiekvienoje apžvalgos vietoje, tai neatsiejama Atėnų panoramos dalis, o dabar gėrėjomės ja iš labai arti. Turistų čia ne per daugiausia, bet vaizdas priminė holivudinius filmus – pajūris, gatvė ir daugiaaukščiai pastatai, kažkam labai pasisekė su vaizdu pro langą.:)

Tą vakarą mes ieškojome nakvynės vietos, o radome Termopilų perėję. Visai netoli jos – jau turistų apleistame paplūdimyje, nusprendėme apsistoti. Puiki vieta paplaukioti jūroje ir sutikti saulėlydį.

Rytą sugrįžome prie karštųjų versmių – termopilų, trykštančių kalno papėdėje. Nors sieros kvapas ir šiek tiek erzino, tačiau vietiniai šią vietą laiko gydančia. Net prajuokino tai, kad vienas vyriokas atsinešė laikrodį – žadintuvą ir sėdėjo po karštu kriokliu, kol baigsis jo laikas, kurį žinoma pats susigalvojo, nes šios vietos lankymas yra visiškai nemokamas.

Kelias iki namų dar laukė tolimas, tad reikėjo patraukti link  Sofijos

architektė Justina