Pastebėjau, kad kiekvieną kartą žiūrint savo kelionių nuotraukas apima keistos emocijos, lyg vėl viską iš naujo išgyveni, lyg norisi viską pakartoti, bet turiu dar vieną nerašytą taisyklę keliaujant, visada reikia grįžti kitu keliu, nei atėjai, o kelių juk daug, ypač, kai renkiesi nemokamus.
Magistralės kainuoja ir jose nebūna vaizdingų maršrutų, tad mes, kaip jau tapo įprasta, važiuojame vietinės reikšmės keliais, kuriais važiuodami galiausiai kirtome Mekedonijos sieną.
Makedonija mane pribloškė. Pačioje šalyje šiltas klimatas, kalnuotas horizontas.
Šalies sostinė yra beveik pasienyje, tad tarpinis tikslas buvo aiškus – Skopjė.
Šiek tiek pavažiavus vietinės reikšmės keliu, baigėsi asfaltas, bet mes važiavome toliau, ir tik tada kai pasirinktas kelias pasidarė panašus į molio karjerą, nusprendėme grįžti ieškodami kito išvažiavimo.
Pavyko! Radom kitą kelią, tačiau čia ribotas greitis 30 km/h ir, žinoma, horizonte matome policijos automobilį. Palengva riedame nedideliais serpantinais, stebime aplinką, mečečių minaretai remia dangų, dairomės.
Pravažiuoja keletas vietinių automobilių ir staiga prieš akis iškyla juodų dūmų stulpas… Kaip negailestingai pietuose sausra degina pievas, pagalvosite, jūs – turiu nuvilti, 20 km iki sostinės, Makedoniečiai pakelėse degina šiukšlių krūvas.
Neviršydami leistino greičio, palengva riedėdami atvykom į Skopjė centrą. Mūsų puikioji ,,park4night“ programėlė, kuri šioje kelionėje mums tikrai labai padėjo, nurodė nemokamą automobilių statymo vietą miesto centre (vietiniame prekybcentryje), tad ten palikę savo mažučius namus ant ratų, išėjome ieškoti nuotykių.
Skopjė yra tikras visokeriopos įvairovės lopšys. Kiekvieną kampą puošia raito Aleksandro skulptūra, iš pirmo žvilgsnio centras atrodo tvarkingas, senas ir didingas miestas, bet tik priėjus arčiau pastatų fasadų, paaiškėja, kad kolonos išpjautos iš putų polistirolo ir net nesusijungia su pastato siena, lipdiniai priklijuoti, o fontanai visai nauji, akis bado statomas naujas statinys, formuojantis centrinės aikštės užstatymą – dar tik laikančios konstrukcijos, bet jau akivaizdu, kad ir šitas pastatas imituos neoklasicizmą ir kuo atidžiau žiūri, tuo labiau darosi akivaizdu, kai čia viskas netikra, tik kuriamas didingo miesto vaizdas vien privilioti turistams.
Klaidžiodami tarp netikrų miesto pastatų ir kolonadų, visai netikėtai atsidūrėme turguje, kur autentikos išties daugiau – siauros akmeninės gatvės, siūlomos įvairiausios paslaugos, žinoma, aš ir vėl įnikau į magnetų, su šiuo miestu, paieškas.
Einant turgaus gatvėmis, pašonėje vis šmėžavo didelis minaretas, sekėme juo lyg kelrode žvaigžde, tačiau buvome nuvesti visiškai kiton vieton. Atsidūrėme ant pilies liekanų ir apžiūrėjome Skopjė nuo gynybinės sienos pusės. Iš viršaus vaizdas kur kas geresnis, matyt todėl, kad nesimato detalių, o į vieną peizažą telpantys kupoliniai stogai, naujas stadionas, mečečių minaretai kalno papėdėje, sukuria patrauklų vaizdą.
Nusileidome nuo pilies kalvos ir prieš nosį visu savo grožiu pasirodė mečetė, kurios bokštu mes sekėme. Užeiti į vidų tikrai galima, tik reikia nusiauti batus. Man visada buvo įdomu kas jų viduje, o viduje- nieko! Patiestas kilimas ir baltai nudažytos sienos. Tiesiog maldos namai.
Kiek toliau nuo centro, perėję tiltą ir gatvę – tolstant nuo Aleksandro Makedoniečio, pastebime palmes, o tarpe jų, keistų formų statinį. Pasirodo, tai naujai statoma mečetė, o šalia jos, kiek toliau nuo gatvės- koplyčia, kurios vietoje stovėjo namas, o tame name kažkada augo ar gyveno puikiai žinoma moteris – Motina Teresė – krikščionių šventoji. Deja kitų ten buvusių muziejų neaplankėme, pirmadieniais jie nedirba…
Minėjau, kad Skopjė stebina įvairove, tai turbūt visi puikiai žino tuos raudonus dviaukščius Londono autobusus, čia važinėja tokie pat, tik vairas kairėje pusėje ir maršrutas kirilica. Beje, ir Paryžiaus fragmentų galime rasti Skopjė, o susivokti kur esi, puikiai padeda didžiulių raidžių užrašas ant triumfo arkos: ,,Makedonija“.
Tokia ta, stebinanti šiukšlių krūvomis, minaretais ir fake‘ine, kiču alsuojančia sostine, Balkanų vidurio valstybė, Makedonija, mano akimis.
Kai keliauji be plano ir aiškaus maršruto, per daug nesirūpini, kad pavėluosi ar nespėsi, kad užsidarys viešbutis ar nuvažiuos traukinys, gi vis tiek nelabai žinai, kada ir kur tiksliai turi būti, tai šitaip visai neskubėdami, palikę Skopjė nusprendėm leistis link Thessaloniki (paprastai vadinama tiesiog Salonike).
Daugiau kelionės įspūdžių skaitykite čia: Serbija, Belgradas
ir laukite tęsinio!
Justina
stepbackfromthemap.com 