Tauragės magnetukai Olimpo kalno papėdėje

Atrodo, kad kuo toliau į pietus, tuo viskas paprasčiau, kalbu apie žmonių gyvenimo būdą, jie niekur neskuba ir kartu nepervargsta.

Solonikę pasiekėme jau temstant.

Graikijos pasienio darbuotojai buvo išties malonūs, paklausė kur tiksliai vykstame, o atsakius, kad tikslaus plano neturime, o keliausime tiesiog po Graikiją, davė mums porą šalies žemėlapių… 🙂

Aliejaus, kurį naudojome vietoje degalų, dar šiek tiek turėjome, bet patogios vietos prisipūsti čiužinį ir pasikloti lova/mašiną, neradome, tad pasinaudojome Airbnb paslaugomis: minkšta lova, dušas, baisiai sausas oras ir karšta naktis. O rytas atnešė naujus nuotykius.

This slideshow requires JavaScript.

Salonikės gyventojų vairavimo kultūra yra švelniai tariant – siaubinga. Motorolerių vairuotojai nesilaiko jokių eismo taisyklių, gatvės pripildytos nesibaigiančio triukšmo. Keliskart kely vos nesusidūrėme su skubančiais vairuotojai.

Pasistatėme automobilį. Paėjus vos kelis šimtus metrų išryškėjo miesto charakteris. Vizualinio triukšmo fone slėpėsi kultūrų daugiasluoksniškumas. Pramoninis miestas amfiteatru kilo nuo prieplaukos į viršų. Tai buvo galima stebėti užlipus ant bokšto stogo, kurio viduje – muziejus. Tiesa, nuo tos paties stogo geriausiai ir matosi miesto vizualinė tarša – nutrupėjęs tinkas, skirtingų spalvų markizės virš balkonų, želdiniai, dėl  to labiausiai kaltas klimatas: saulė ir kaitra, nuo kurios vietiniai bando slėptis įvairiausiai būdais. Tačiau tai ir yra žavu, tai šio miesto savitumas.:)

 

Aleksandrui Makedoniečiui derama pagarba atiduota ir Solonikėje – išreikšta milžinišku monumentu. Alėjose tarp aštuonaukščių margų daugiabučių ir dekoratyvinių palmių (tik spėju, kad tos dekoratyvinės) gausu net Bizantijos laikų liekanų, atidengtų pamatų, maldos namų, arkų fragmentų.

Sekdami istorijos pėdsakais, priėjome turbūt didžiausią Salonikės mečetę. Jos vidų taip pat gali pamatyti visi norintys. Tik šį kartą jis kitoks- autentiškas.

Vaikštinėjant po miestą, mus sugundė gatvės prekeivių maisto kvapas. Jie prekiauja didžiuliais riestainiais, apibertais aguonomis. Tokia viena baranka gatvėje kainuoja gal 0,50 eur, bet vėliau tokių radome Graikijos Lidl parduotuvėje tris kartus pigiau. Tiesa, bet kuriuo atveju, verta ragauti. 🙂

Vykstant iš Solonikės į Litochoro, sustojome, kad įsitikintume jog akys nemeluoja, ir kaip vaikai ėjome rankomis paliesti medvilnės laukų. Dar niekada nebuvau mačius, kaip atrodo laukuose augantys vatos gniužulai.

Leidžiantis vis toliau į pietus, oro temperatūra smarkiai kilo, augmenija vis retėjo, gamtovaizdis darėsi artimesnis kaitros nualintoms dykvietėms. Važiuodami vietinės reikšmės keliais, pro nedidelius kaimelius, artėjome Litochoro miesto link.

Keliautojai ir žygeiviai pradeda lipti į Olimpo kalną būtent iš Litochoro miesto, o Olimpo kalnas yra vienas aukščiausių kalnų Europoje, nes jo papėdė yra jūros lygyje.

_DSC0165

Tačiau prieš žygį į kalną, nusprendėme, kad mums reikia pailsėti saulėtam pajūry, taip užklydome į nedidelį Litochoto uostą, kuriame plūduriavo keletas žvejų laivelių, bet matyt dėl jau pasibaigusio turistų sezono, po skėčiais ilsėjosi tik keletas vietinių, tamsiai nudegusių vyriškių, kuriems mūsų saulės nepaliesta oda sukėlė nemažai juoko.

Gulinėti mums greit nusibodo, tad šiek tiek pailsėję, jau kilome į Litochoro miestelį. Nedidelis, didelio kalno papėdėj ir šešėly įsikūręs miestukas turi savito žavesio, o labiausiai užburia vaizdas iš apžvalgos aikštelės į aukščiausią Olimpo viršukalnę. Šioje vietoje sustojome neilgam, tik vakarienei, bet sustojimas buvo reikšmingas ir šiek tiek juokingas.

Pagyvenęs vyras savo kieme laistė betonines plyteles ir mus užkalbino, paklausė iš kur atvykome, o mes, žinoma, pradėjome pasakoti apie Lietuvą, jo reakcija buvo normali, sako: ,,o žinau Lietuvą, kartą buvau ten netoli…“, mes tikrai susidomėję klausiame, kur, tamsta, buvote, o jis išsišiepęs ir su pasididžiavimu atšauna: ,,Maskvoje“…

Dar šiek tiek apžiūrėję Litochoro centrą, bažnyčią ir gatveles, kilome į Olimpo kalne esančią vieną iš žygio starto vietų. Vis sustodami apžvalgos aikštelėse pasižiūrėti į Litochoro, Jūrą ir kalnus. Važiuojant vis temo, kelias siauras ir vingiuotas, visur ženklai, įspėjantys apie akmenų griūtis. Atvykus į aikštelę, kurioje buvo daug kitų keliautojų automobilių, tačiau mažai pačių žmonių, jau buvo aklina tamsa, tad pasikloję savo lovą/čiužinį, užmigome.

This slideshow requires JavaScript.

Apie kopimą į Olimpą – jokio fizinio pasirengimo tam nereikia, beveik 3 km į viršų ir tiek pat atgal. Tik viena smulkmena: paprastai tai trunka dvi dienas, su nakvyne kalno viešbutyje, esančiame 2100 m. aukštyje virš jūros lygio. Šitam mes nebuvome pasiruošę, mūsų miegmaišiai liko automobilyje, tad teko improvizuoti. Per 2,5 valandos pasiekėme kalnų viešbutį, papietavome ir kopėme toliau. Keistas jausmas būti debesyje, tam reikia kokio šiltesnio rūbo, nes drėgmė geriasi kiaurai, bet ne debesys lipant yra blogiausia. Kuo arčiau yra viršūnė, tuo lipti sunkiau – baiginėjasi vanduo (o atsargų dar reikia ir grįžimui), augmenijos beveik nebelieka, po kojomis – tik slidūs, nugludinti akmenys, o kelias į viršų vis statesnis, telefonai kalne turi pomėgį greit išsikrauti, o laiką sekti tikrai būtina.

_DSC0182
Ėjimas debesimis

Pasiekę ~2800 m aukštį, turėjome priimti svarbų sprendimą – lipti į viršūnę ir leistis nuo kalno jau visiškoje tamsoje, kas būtų tikrai pavojinga, ar pasidžiaugti akimirka ir leistis žemyn nepasiekus viršūnės. Sprendimas išties svarbus, juk tiek teliko…

_DSC0215
Atsiveriantys nuostabūs vaizdai

Įsivertinę galimybes, pasėdėję ir pasimėgavę vaizdu, kuris tikrai nepakartojamas – debesys žemiau kalno viršūnių, nusprendėme leistis žemyn, o kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo tikrai teisingas sprendimas. Niekada nenuvertinkite nusileidimo nuo kalno, jis trunka beveik tiek pat, kiek pakilimas, o viršūnėj, nors aplink matai tolius, būna tikrai klaidu. Lipant į viršų viskas aišku, eini taku, kaip ir visi – į tą patį tikslą, o leidžiantis, minia išsiskirsto, kelių daug, riboženkliai toli vienas nuo kito, visur slidūs akmenys, reikia būti atsargiam.

_DSC0212
Viena iš poilsio akimirkų

Nusileidome į pradžios aikštelę apie 19 val. vakaro, o kalne, nors dar nebuvo sutemę, temo tikrai greit. Pasiekėme automobilį pavargę ir jau svajojome apie vakarienę, tik iškilo problema – automobilis neatsirakino. Manau, kad slėgio skirtumai ir drėgmė kalti dėl to, kad tą vakarą buvo šiek tiek streso😊.

Visai įmanomais būdais bandėme patekti į savo automobilį, mat,  buvome palikę galinį langą pravertą gal per 5 mm, tačiau nesėkmingai, visos šakelės ir pagaliukai nulūždavo, tad liko tik lango išdaužimo variantas, bet jei būtume priėmę šį sprendimą, kelionė čia būtų ir pasibaigusi, taip besiblaškant aplink mašiną, prie mūsų priėjo vokietė iš gretimo ,,kemperio“, rankoje laikydama pakabą, kabliuką ir lipnią juostą.  Panaudoję kablį, bato raištelį ir lipnią juostą, kaip kokie nusikaltėliai, įsibrovėme į savo mašiną, o mūsų gelbėtojoms, atsidėkojant padovanojome Lietuvos megnetinio žemėlapio Tauragės miesto magnetuką, net pati nežinojau, kad jį nusivežiau iki pačios Graikijos.

Tos moteriškės mums paskolino netgi multimetrą (prietaisas matuoti  įtampai, srovei ir dar kažkam…), kai bandėme išsiaiškinti, kodėl neatsirakina mūsų automobilis, bet problema, matyt, buvo drėgmė ir slėgis. Kitą rytą, kad tikrai galėtume tęsti kelionę, turėjome suremontuoti mašinos durų spynelę, tiksliau – ieškojome kur nusipirkti WD-40, bent jau kažko panašaus graikišką variantą, radome degalinėje už Litochoro, bet to pakako, nes tik pripurškus jo į spynelę, pradėjo veikti ir nuotolinio užrakinimo pultelis. Prisiminus šią situaciją, aš vis pagalvoju, kaip būtų pasibaigus mūsų kelionė, jei tada mes visgi būtume nusprendę lipti į pačią Olimpo viršūnę.

Šios kelionės metu išmokau dar vieną dalyką – keliaujant tikrai apsimoka turėti keletą visiškai kelionei nederančių dalykų, kaip antai gimtinės krašto magnetukas,😊 nes nors dirželių ir lipnios juostos visada pasiimame, šį kartą jie buvo nepasiekiami.

Mūsų nuotykiai Litochore tuo nesibaigė, kadangi mašina jau vėl veikė, galėjome tęsti kelionę, bet visai netoli nuo Litochoro, pietų pusės link, radome paplūdimį – Lemon beach, važiavome link stovėjimo aikštelės ratų provėžomis ir net nepastebėjome, kaip kietą dangą pakeitė smėlis, o kadangi aikštelės nėra, tai reikėjo pavažiuot šiek tiek atgal, bet supratome, kad ratai sukasi, o mašina nejuda iš vietos. Užsikasėme!

Visos pastangos pajudėti į priekį baigėsi tuo, kad mašinos dugnas vis giliau klimpo į smėlį. Bandėme rankomis atkapstyti ratus, bet mašina nejudėjo. Būtų graudu, jei nebūtų juokinga, bet patirtis jau išmokė, kad vis tiek vienaip ar kitaip viskas išsispręs. Po kurio laiko prieina pora vyriškių, paima iš mašinos guminius kilimėlius, padeda po priekiniais ratais ir iš visų jėgų bandome stumti mašiną iš smėlio. Pavyko! Išgelbėję mašiną ir jau palikę ją kiek atokiau, jautėmės nusipelnę pamirkti Egėjo jūroje ir dar kartą pasigrožėti vaizdu į Olimpą.

Ilgai neužsibuvę, pailsėję ir visai ne keistai atrodydami, kai skalbėme rūbus ir plovėme indus viešame lauko duše, susitvarkę savo namus ant ratų, leidomės į kelią, kita stotelė – Atėnai!

Daugiau apie šios kelionės įspūdžius skaitykite:

Geriausias atostogų planas – jokio plano

Užrašas ant triumfo arkos: ,,Makedonija“

 

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s