Geriausias atostogų planas – jokio plano

Viskas paprastai, kai kelionę nusiperki iš kelionių organizatoriaus, atsiverti lankstinuką ir visa programa ant delno, bet kai keliauji tik dviese ir be aiškaus tikslo, tai jau visai kas kita. Taip greit susipina matytos vietos, veidai, įvykiai ir pastatai, o chronologiškai kelionę padeda prisiminti tik nuotraukos atminties kortelėje.

Dabar, kai feisbukas mirga draugų ir bičiulių atostogų nuotraukomis iš Turkijos, Barselonos ir Gruzijos, yra pats tinkamiausias metas pasidalinti mūsų ,,atostogų“ prisiminimu. Kurios buvo visai ne atostogiškos, jos buvo fantastiškos!:)

Visai ne paslaptis, kad laikas turi ypatybę visus prisiminimus sumegzti į didžiulį burbulą, o kai reikia tuos prisiminimus išpasakoti, tenka nemažai pavargti, kol tą kamuolį išnarplioji.

Jau seniai atsikračiau įpročio ilgai krautis lagaminą, svarstyti, ko man gali prireikti, o ko ne… Šis kartas – ne išimtis, pasiruošimas dviejų savaičių atostogoms truko gal pusvalandį. Pripučiamas čiužinys, pora miegmaišių, kuprinės, net dušo šlepečių nepasiėmiau, pamiršau, teko Lenkijoje įsigyti naujas.

Po skuboto ruošimosi, Rugsėjo 15-ąją mūsų nedidelis ,,mašiniukas“ virto mažu ,,kemperiuku“, kuriame ir gyvenome visas atostogas, tik porą naktų pasinaudojome ,,Airbnb“ paslaugomis ir iš dalies dėl to, kad jau labai norėjosi nusimaudyti duše, ne jūroje.  

Net sunku patikėti, kad du suaugę žmonės, gali visai žmoniškai išsimiegoti ant 90 cm pločio pripučiamo čiužinio, patiesto škodos bagažinėje. Su kiekviena diena vis labiau rytinis čiužinio išleidimo, daiktų perkėlimo ir mašinos tvarkymo ritualas mums tapo mažiau aktualus, bet tai buvo panašaus svarbumo darbas, kaip valytis dantis. Daiktų, be abejo, irgi iš kažkur atsirado nemažai.

Dar viena mūsų nerašyta taisyklė – maisto kelionei nusipirkti Lenkijoje, o šį kartą dar reikėjo ir dušo šlepečių. Tiksliai nežinojau, ar man jų prireiks, perkant šlepetes, mes dar nežinojome, kur tiksliai vykstame.

Taip, išvažiavome atostogauti, net tiksliai nežinodami, kur važiuosime. Bet juk geriausias planas, tai jokio plano! Užbėgdama istorijai už akių, galiu pasakyti – mano moto pasitvirtino.:)

Taigi, Lenkija – perkame užpilamas sriubas, konservuotas pupeles, avižinius dribsnius ir kitą maistą kelionei,  ir pastebime, kad ,,Bedronkoj“ tikrai gera akcija aliejui. Perkam? – klausia Kęstutis (anksčiau minėtas, mano berdražygis) manęs.

Aš nustebau, nes tikrai nesitikėjau, kad aliejų naudosime visiškai kita paskirtimi. Vietoje dyzelino, mašinos bake teliuškavo 100 litrų aliejaus. Galite įsivaizduoti, kaip turėjome atrodyti, kai kiekvieną vakarą sustoję nakvynei, mes iš mašinos bagažo nešdavome 5 litrų aliejaus butelius ant priekinės sėdynės, kartu su maistu ir visu kitu vežamu turtu.

Šitas kraustynių ritualas turi savo žavesio, bet į baką pilamas aliejus – labiau, kiek klausimų, nuostabos ir juoko mes sulaukėme iš kitataučių. Tiesa, Kęstutis sakė, kad į kiekvieną senesnio modelio automobilio baką galima pilti aliejų, juk juo net skiedžiamas biokuras, tik to geriau nedaryti tiems, kurių mašinos turi elektroninius purkštukus. Mūsiškė mašina tokių neturėjo.

Vienintelis dalykas, kurį tikrai žinau, kad jau po kokio 100 kilometrų mašinoje užuodžiamas spurgų kvapas.

Beje, aliejum negalima važiuoti, jei laukia šalčiau nei 10 laipsnių šilumos, mat tada jis užšąla. Taigi, gerokai sutaupę pinigų degalams. Svarstėme kur reikėtų važiuoti toliau. Geras variantas – Italiją, ten  kalnai, gražioji Venecija, saulė…

Atsiverčiau savo kelionių dienoraštį ir užrašiau:

,,Kuo mažesnis komforto lygis, tuo labiau reikia perlipti per save, tad kita stotelė – (šioje vietoje aš sustojau, o ranka tiesiog parašė) Balkanai…“

Na, kad jau parašiau Balkanai, tai tebūnie Balkanai. Važiuojam į Atėnus, Kęstuti! – sušukau aš. Šioje vietoje Kęstas truputį pasimetė, jo veido išraiška kiek priminė manąją, kai pirkome aliejų. Bet atsakymas buvo teigiamas, išvažiavome į Atėnus.

Iki Atėnų ir atgal – 2 savaitės, 6071 km, 240 l aliejaus. Visos būtinos ir ne visai būtinos išlaidos – 555,06 eur, iš kurių 205 Eur aliejui.

Nutarėme, kur važiuosime, pradėjome galvoti, ką aplankysime pakeliui. Čia, aš esu visai patenkinta savo mobiliojo ryšio operatoriaus paslaugomis. Internetas Europoje tikrai naudingas dalykas keliaujant, tik neįvertinau to, kad pravažiavus Lenkiją, Slovakiją ir Vengriją, kuriam laikui baigėsi tas mano nemokamas internetas.

Serbija – ne Europos Sąjungoje? Ar ten įvažiuojant reikia paso? Ar mes pasiėmėme pasus? Kaip pasieniečiai reaguos į tai, kad į jų šalį vežamės 100 litrų aliejaus?

Atsakę visus klausimus, jau laukėme bendroje eilėje, kad galėtume įvažiuoti į šalį. Lengva įtampa ir šiek tiek neramu, vyrukas sėdintis pasų tikrinimo punkte keletą minučių varto mūsų pasus, sklaido puslapius, pasižiūri į valstybinius automobilio numerius ir galiausiai uždeda antspaudus. Įvažiavome į Serbiją!

O kas toliau? Lankytinų objektų sąrašo tikrai neturime, interneto irgi, tik išsaugotą google žemėlapį telefono navigacijoje. Akį traukia šviesūs akmeniniai, raudonų molinių čerpių stogo namukai ir tamsaus gymio žmonės.

Gyvenant automobilyje, temstant reikia pradėti ieškoti vietos nakvynei. Sustojame vienoje degalinėje vakariniam ritualui – pasikloti lovos (pripūsti čiužinio), perkrauti aliejaus butelius ir žinoma įsipilti kuro į baką.

Degalinė buvo visai netoli sostinės, tad svarstėme miegojimo galimybę degalinės stovėjimo aikštelėje, kol tuo metu greta sustojo nedidelis autobusiukas, užkalbino.

Vairuotojas – Aleksandras šią vasarą keliauja vienas į Stambulą, savo kelionę pradėjo Vienoje, jis mums rekomendavo įsirašyti app‘są ,,park4night“- puiki aplikacija keliaujantiems kemperiais, ir ieškantiems nakvynės patogioje vietose. Rekomenduoju ir aš!

Daugiau pasikalbėję, sulaukėme pasiūlymo, keisti kelionės tikslą ir važiuoti kartu į Stambulą. Gal būtume ir sutikę, bet kur buvęs, kur nebuvęs, prisistatė langų plovėjas,  kurį  tiesiog šokiravo tai, kad mes į mašiną pilame aliejų. Jis daug kartų klausiamai ištarė židį ,,oili“ (spėju, kad tai reiškia aliejų)? Galiausiai persižegnojo ir nueidamas keliskart šaukė ,,bože moj“.

Atsarga gėdos nedaro, kaip sako mano močiutė, nutarėm, kad ši viena nakvynei ne pati tinkamiausia, važiavome toliau. Dabar jau tiksliai nepamenu, kur tada pernakvojome, bet ryte saugiai ir sėkmingai pasiekėme Belgradą.

Apskritai, visa Serbija ir pats Belgradas man nepaliko didelio įspūdžio, bent jau kelionės metu taip maniau, na gal nebent Dunojaus žydrumas, bet šiaip, daug sovietinio palikimo, keisti žmonės ir apgriuvusi pilis ant kalno (pagarba už tai, kad bent jau kičiškai neatstatyta), kurioje įsikūręs karo technikos muziejus, eksponuojantis tankus ir raketas, kaip ir sakiau – daug sovietmečio palikimo.

Tokį prisiminimą man paliko Belgradas, kol visai neseniai, perskaičiau Marinos Abramovič biografiją ,,Eiti kiaurai sienas“, ši pasaulinio garso performansistė gimė ir užaugo Belgrade, šis sovietinis miestas ir tuometinė politinė sistema padėjo kertinius akmenis menininkės kūryboje, dėl to dabar visai kitaip matau Belgradą, kaip atspindį sistemos, kurioje gyveno žmonės, kaip paveldą to, kas iš tiesų buvo.

Betoninis miestas įgauna visai kitą charakterį, kai apie jį sužinai daugiau. Kontrastai Belgrade tikrai ryškūs. Tarp pilkų betono blokų, žiba ryškūs siūlai per Dunojų, tiltų čia tikrai ne mažai, na ir pats Dunojus tikrai žiba, o kur dar garsusis Nikola Tesla, čia yra net jo vardo muziejus. Beje, vienas svarbus dalykas, tai kalba; susidraugauti su kirilica man nesisekė niekad, o čia, slavų krašte jos tikrai daug, gatvių, parduotuvių pavadinimai, stendai ir iškabos, aplink vien kirilica.

Vietiniai tikintieji vaikšto gatvėmis su policijos palyda ir gieda nesuprantamas giesmes, kai kurios gatvės užtvertos ir saugomos policijos, gatvės prekeiviai kelia spūstis, o aš turiu tradiciją, parvežti močiutei lauktuvių magnetuką iš aplankytos šalies, tad teko ir man pakliūti į tą chaosą.

Matyt, tas visas šurmulys apžiūrėjus miestą, lengvai susuko mums galvas, vakarėjant, grįžome į vietą, kur turėjo būti mūsų automobilis ir ką jūs galvojate – mašinos nėra. Nors ir turėjau nusifotografavusi gatvės pavadinimą, kur palikome mašiną, kirilica mums nepadėjo, teko eiti ratais aplink kvartalą ir tikėtis, kad mašinos nenutempė policija ir tiesiog pamiršome kur ją palikome.

Dar vienas praktinis patarimas, Serbijoje tikrai turėkite grynųjų vietinių pinigų, nes buvo vargo rasti bankomatą, deja ne visi muziejai priėmė bankines korteles… Po ilgesnių kelionių, miestus identifikuoju arba pagal aplankytus pastatus, arba nutikusius įvykius. Belgradas yra miestas, kuriame neradome savo mašinos!:D

Justina

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s