Kažkada tarp vasaros ir rudens Portugalijoje (2 dalis)

Pradžiai, šiek tiek apie tęsinius… Vieni jų būna greičiau, kitų pasirodymo tenka laukti ilgai, dar kitų belaukdamas net ir užsimiršti, kad lauki. Prieš keletą mėnesių baigdama savo pasakojimą apie Lisaboną ir jos apylinkes taip pat žadėjau tęsinį. Buvo ruduo, atėjo jau ir pavasaris, būta naujų kelionių, naujų miestų ir nuotykių, tačiau šiandien, tęsint pažadus ir prisimenant nepakartojamą Portugaliją, laukia antroji pasakojimo dalis, nuvesianti link dviejų įdomių miestų: Koimbros ir Porto.

Tarp Lisabonos ir Porto kiek daugiau nei 300 kilometrų – juos nesunku ir patogu įveikti traukiniu. Žinoma, taip pat kursuoja komfortiški autobusai (pastaraisiais mes ir keliavome). Tarp šių dviejų didžiausių šalies miestų gausu įdomybių, kur būtų verta sustoti: nuo viduramžius menančių miestelių ir pilių iki įsimintinų kraštovaizdžių, urvų ir kvapą gniaužiančių Atlanto vandenyno pakrantės paplūdimių. Pasirinkimų, ką pamatyti, apsčiai. Planų turėjome kiek daugiau, tačiau galiausiai nusprendėme ilgėliau stabtelėti (ir nakvoti) tik Koimbros mieste ir taip sutaupyti kiek daugiau laiko Portui.

Koimbra – senas, romėnų laikus menantis miestas, įsikūręs daugiau mažiau pusiaukelėje tarp Lisabonos ir Porto. Tai ir pirmoji Portugalijos sostinė (XII a. I p. – XIII a. vid.) iki ji buvo perkelta į Lisaboną. Siauros ir stačios Koimbros gatvelės veda link kalvos viršūnėje stūgsančio universiteto komplekso. Kopiant aukštyn rodos, kad jau tuoj tuoj, už kito posūkio atsivers vaizdas į slėnį apačioje, kad jau tuoj tuoj ir būsime viršuje. O gatvelės vis vingiuoja tai į vieną, tai į kitą pusę apgaulingai žadėdamos greitą pakilimą. Tuomet dar prisideda per metų metus nugludintų akmeninių laiptelių gausybė – kad per lengva nepasirodytų. Taip mes ir vijomės saulę… Kopėme į viršų tikėdamosi suspėti dar iki saulės laidos pasigėrėti apylinkių peizažais. Deja, viršunę pasiekėme saulei jau pasislėpus už horizonto. Beliko tenkintis tik nedideliais raudono dangaus lopinėliais, pakeliui išnirusiais tarp pastatų.

Koimbra miestas tikrai neskirtas skubėti. Jau kitą rytą, kai įnirtingai nebelenktyniavome su saule, ramiai ir maloniai pasivaikščiojome miesto gatvėmis. Paaiškėjo, kad čia itin mėgiama spalvingai jas puošti – dailiai nunerti nėriniai ar tiesiog ryškiaspalvės medžiagos skiautės, plėvesuojančios virš praeivių galvų, atgaivina iš pažiūros tamsokus ar nuobodžius skersgatvius.

Koimbra juk universitetinis miestas su daugybe jaunimo, todėl ir laisvės bei gyvybės pojūtis miestui nesvetimas. Beje, čia atvykome penktadienį jau vakarop, taigi autobusų stotis buvo tiesiog apgulta ne ko kito, o studentų. Jų knibždėte knibždėjo, o štai vakare atvirkščiai, pasirodė, kad visas miestas kiek pritilo – matyt išties didžioji dalis jaunimo tam savaitgaliui patraukė į gimtuosius namus.

Portugal (1)
Koimbros senamiestis iš kito Mondego upės kranto

Mieste gausu senų bažnyčių, vienuolynų, akvedukų ir kt.

Vis dėlto pats vertingiausias objektas mieste, žinoma, ir yra universitetas. Įkurtas dar 1290 m. (vienas seniausių Europoje) dabartinėje vietoje galutinai įsitvirtino tik prabėgus trims amžiams klajonių po kitus miestus. Nuo XVI a. I p. jis užima prašmatniausius Koimbros pastatus ir rūmus. Į pagrindinį kiemą visi gali patekti nemokamai, tačiau norint įeiti į universiteto vidų teks susimokėti.

Patarimas: jei nuspręsite, kad norite apžiūrėti puošniasias sales, koplyčią ir garsiąją biblioteką, suskubkite įsigyti bilietą kuo anksčiau ryte. Pirkimo procedūra užtrunka tikrai ilgai (kiekvienam lankytojui parodomas žemėlapis, papasakojama kur ir po ko patogiausia eiti ir t.t.), todėl formuojasi ilgos eilės.

Apsilankę universitete ir sulaukę iš rūkų išnyrančio miesto nusprendėme patraukti link paskutinio kelionės Portugalijoje taško – Porto. Tai miestas vis dar išsaugojęs autentišką aurą ir atsispyręs turistiniam blizgesiui. Kaip ir visur, čia apstu suveryrų, prie pagrindinių lankytinų objektų formuojasi eilės, tačiau nuklydus kiek giliau į senųjų gatvelių labirintą pavyksta susidurti su portugališka autentika. Tarpusavyje dera viskas: pastatų fasadai gausiai dekoruoti azulechais, medinės langinės ir mažyčiai balkonėliai, netgi tarp namų vėjo šiurenami džiūstantys skalbiniai. Šiame fone virte verda kasdienis portugalų gyvenimas, kurį artimiau pažinti ir suprasti norėtų kiekvienas atvykėlis.

This slideshow requires JavaScript.

Portas galėtų būti vadinamas mėlynos spalvos ambasadoriumi. Dėl to, be abejo, reikia dėkoti azulechams (t.y. glazūruotoms keraminėms apdailos plytelėms). Tokia dekoro technika būdinga ne vien Portugalijai. Iš tiesų, pirmiausiai ji užgimė Ispanijoje, vėliau išplito ir Lotynų Amerikoje, o šiandien yra vienas atpažįstamiausių Portugalijos akcentų, taipogi ir šalies “prekės ženklų“. Nors jie gali būti pačių įvairiausių spalvų: rudi, gelsvi, žali, balti…, tačiau tradiciniai azulechai yra būtent mėlyni – taip ir pavadinimas kilo (isp. azul – mėlyna). Pabuvojus Porte ta ryškiai mėlynos dangaus žydrynės spalva amžiams jums primins šį miestą. Ar tai būtų tramvajai, prašmatnios barokinės bažnyčios, ar romantiškai suklypę keleaukščiai namukai – portugalų meilė azulechams ištikima ir neblėstanti.

Greta senosios architektūros mieste apstu ir šiuolaikinių meno improvizacijų. Legaliai ir nevisai Porto gyventojai puošia ir spalvina savo miestą. Vieni piešinių savo verte abejotini, bet kiti prilygsta tikrų tikriausiems meno kūriniams.

Nors klaidžioti po paslaptingas Porto gatvelės neapsakomai įdomu kartais norisi pabėgti nuo namų šešėlių, pakilti kiek aukščiau ir nužvelgti miestą iš paukščio skrydžio. Šiam norui išpildyti ir pamatyti raudonuosius Porto stogus viena geriausių vietų yra Igreja dos Clerigos bokštas. Į šios barokinės bažnyčios viršūnę veda 240 laiptelių, bet dėl įstabių reginių tikrai verta kiek pavargti.

This slideshow requires JavaScript.

Mums netikėtai pasisekė čia lankantis. Antros dienos Porte rytą tai buvo pirmoji mūsų stotelė. Vos spėjus pasigrožėti panorama ir nusileisti iš bokšto miestą apgaubė gilus rūkas (dar pusvalandis ir prasmės keltis į bokštą būtų nelikę). Rodėsi, kad debesys nusileido tiesiai iš dangaus ir vėsi drėgna migla sukaustė viską aplink. Kito paaiškinimo nėra – tikrai artėja ruduo. Tai buvo vienintelė mintis besisukanti galvoje sparčiu žingsniu keliaujant link viešbučio prigriebti šiltesnių drabužių. Rudens nuojauta ėmė lydėti dar Koimbroje, pajutus kiek vėsesnį vakaro dvelksmą, tačiau Portas savo orų pokyčių sparta tikrai nustebimo. Tądien buvo rugsėjo 29-oji, kai oficialiai atsisveikinome su užsitęsusia vasara.

Kitas itin ryškus prisiminimas, susijęs su artėjančio rudens jausmu, nukelia į Jardim de Joao Chagas (Cordoaria). Užklydome čia neplanuotai, bet tikrai nenusivylėme. Juk tiesa, kad geriausi atradimai yra netikėti. Nenusiviltumėte ir jūs! Įspūdingų medžių alėja rūkui dar neišsisklaidžius dvelkė paslaptimis ir mistika, o pabirę medžių lapai tapo dar vienu ženklu, kad jau greit reikės keliauti namo, kur ruduo jau įsitvirtinęs visu smarkumu.

Portugal (8)
Jardim de Joao Chagas (Cordoaria)

Jei domina sodai, parkai ir gražūs panoraminiai vaizdai, Jardins do Palacio de Cristal dar viena vieta kaip tik jums. Nuo plačių regyklų matomas tingiai link savo žiočių vingiuojantis Dueras ir jo vandenis judriai skrodžiantys laivai. Tiesa, norint šiuos vaizdus išvysti, mums teko ugdyti kantrybę ir palūkėti kol vieni rūko debesys vijo kitus. Reginys į kitą krantą ir tiltus atsiverdavo vos akimirkai, iki naujai pūkinei paklotei uždengiant upę. Laukimą tarp rūko šou pasirodymų išnaudojome pažinčiai su parko gyvūnija. Čia pat prie fontono smagiai pliuškenosi įvairių rūšių antys, o iš medžių paunksmės sklido, kiek neįprastas miesto parkui, laisvėje gyvenančių paprasčių paprasčiausių vištų kudakavimas. 

Porte praleidome vos nepilnas tris dienas. Paskutiniajai jų pasirinkome pasiplaukioti Duero upe. Kruizai ja puiki galimybė pasigrožėti miestu iš kitos perspektyvos. Laivelių ir laivų pasirinkimas didžiulis: nuo modernių katerių iki tradicinių medinių rabelo laivų, kurie kadais buvo skirti kroviniams gabenti, o dabar tarnauja kaip turistų mėgiama pramoga.

Kruizo metu praplaukiama po penkiais svarbiausiais Porto tiltais, kurie tarnauja ne vien susisiekimui, bet kartu kuria unikalų architektūrinį miesto peizažą. Tiesa, bene pagrindinis Porto tiltas jungiantis Portą su Vila Nova de Gaia miesteliu, esančiu kitame Duero krante, sietinas su labai garsiu vardu. Ponte de Dom Luís I suprojektavo žymiojo Gustavo Eifelio mokinys, todėl nenuostabu, kad tarp šio statinio ir Eifelio bokšto konstrukcijų galima įžvelgti nemažai panašumų.

Šis tiltas tiesiausias kelias link garsiausių miesto vyninių ir vyno rūsių. Ne paslaptis, kad Portas ir Duero slėnis garsėja savo vynais. Jie žinomi visame pasaulyje, nors Lietuvoje šio regiono gėrimų rasti ir nėra taip paprasta. Nesvarbu, norėsite padegustuoti vyno ar ne, tačiau jau vien vynų daryklos ir rūsiai įsikūrę stačiuose šlaituose, besileidžiančiuose į Duero upę, daro įspūdį ir žavi nematytu reginiu. Nors oficialiai kairysis Duero krantas (Vila Nova de Gaia) jau ne Portas, tačiau praktiškai tai neatsiejama miesto dalis.

Jei dar norėsis įdomesnių pramogų šioje pusėje galima gondolos pagalba pakilti nuo upės krantinės ant kalvos. Kelionė trumputė, vos keletas minučių, reginys gražus, o ir kopimo į kalvą tokiu būdu galima išvengti, kas šiame mieste yra taip pat įprasta kaip ir Lisabonoje ar Koimbroje.

Pabaigai…

trumpas, bet visas gražiausias Porto vietas apibendrinantis Travel+Leisure filmukas

…vos tik grįžus namo iš Portugalijos jau žinojau, kad tikrai norėsiu čia dar sugrįžti – prie užburiančių Atlanto uolų, į šarmingą Portą ar į iki galo taip ir nebaigtą šiukštinėti Lisaboną. Jau dabar jaučiu nostalgišką ilgesį (port. saudade) šiam gražiam ir svetingam kraštui. O ką jau kalbėti apie tas vietas, kurios tiesiog netilpo į šią kelionę: Evora, Óbidos, Tomaras, Aveiras, Braga, Guimarães ar Serra da Estrela (port. Žvaigždžių kalnai) – turimų planų užtektų ne vienai savaitei. Ir nors artimiausios kelionės ves jau į kitas šalis ir kitus miestus, bet niekada nežinai, kas laukia toliau…

Iki kitų kelionių 🙂

Živilė

Šiek tiek portugališkos dvasios muzikoje:

  1. Zeca Afonso “Saudades de Coimbra“
  2. Amalia Rodriguez “Coimbra“
  3. Mariza “Meus Olhos Que Por Alguém“

Naudingos nuorodos:

  1. Koimbros universitetas
  2. Panoraminės gondolos virš Vila Nova de Gaia
  3. Ingreja dos Clerogos bokštas

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s