Skiriu Lietuvai

Sunku užrašyti, o dar sunkiau suskaičiuoti užmarštin nugrimzdusią praeitį, išgyventus karus, išnykusius kapus, visa, kas nuolat keičiasi, sukasi ratu, ir tik vis išauštantis rytas man byloja, kad pasaulis buvo prieš mane ir bus po manęs.

Dažnai svarstau, kiek daug visko sutelpa vieno žmogaus širdyje, kiek meilės ir neapykantos jis gali jausti, kiek daug ir mažai jis gali padaryti vardan savęs, šeimos, tėvynės, žemės…

Tik kaip dažnai žmogus supranta, kad pasaulis, kuriame jis gyvena šiandien, nėra pasaulis, kuriame gyveno vakar. Mes statome tiltus, kuriame miestus, valdome lietų ir griauname šimtametį palikimą, papročius, perstatome bažnyčias, sprogdiname bokštus, griauname altorius, užmirštame dainas, apleidžiame laukus ir miškus, ir tik senas ąžuolas laukymės vidury man primena, kad ten kažkada būta mažos pirkios ar didesnio dvarelio.

Mums reikia tik privilegijų ir titulų, o savo pareigas ir atsakomybę paliekame laiko užmarštyje. Mes lyg maži odisėjai, kurių gyvenimo laivą vėjai blaško po plačias nežinomybes, iriamės link kranto su didžiu noru išgyventi.

Tikiu, kad beprotiškai greitą laiko tėkmę jaučia daugelis, dabar toks pasaulis, kaitos ir skubėjimo metas.

Skubu ir aš, tik tame skubėjime, išgirdus tylų minčių balsą vis savęs klausiu, kur skubu, kodėl skubu, juk gyvenimas pralėks, o aš nebūsiu spėjus jo paragauti ir čia sustoju, nesvarbu ar eidama į darbą, ar skaitydama knygą, ar rašydama šią pastraipą, tiesiog sustoju.

Tos pauzės kasdienybėje, tarp darbų, skubėjimo, Kalėdų laukimo, gimtadienių, tingių sekmadienio rytų, tos pauzės man ir yra šokolado gabalėliai ant gyvenimo torto, kai randu laiko suvokti, kad mėgautis reikia čia ir dabar, nepaisant neplautų indų, kriokiančio vaiko ar neužsivedančio automobilio, tos pauzės tai laisvės akimirkos, kurias patiria retas.

Gėda pripažinti, tačiau visada pavydėjau paukščiams tos laisvės, kurią jie turi, to skrydžio, kai pakyli virš bokštų, miestų, upių ir kalvų, pavydėjau to galėjimo žiūrėti į pasaulį kitu kampu, Pasaulį, kuris prasideda nuo manęs, nuo žemės lopinėlio, ant kurio stoviu, nuo Lietuvos, kurioje gimiau ir užaugau ir kurią pažįstu tokią, kokią pati jaučiau. Nesuskaičiuojamą daugybę kartų žiūrėjau į Lietuvos dangų ir žvaigždes, klausiausi močiutės istorijų, uosčiau pievų gėles, gėrėjausi žaliais laukais ir miškais. Net suspaudžia širdį, kai prisimenu vaikystę, tą rasotą žolę, po kurią braidydavau vasaros rytais, tulpių darželį po langu, žydinčias vyšnias, tuos ryškiai geltonus šalpusnius, bylojančius pavasarį ir pražydusius palei upės Jūros pakrantę, o tas karšto vaško kvapas namuose… Jis visuomet man primins vaikystės Velykas. Dabar viskas atrodo kitaip ir net ta vaikystės supynė, pririšta ant senos obels šakos, atrodo kitaip. Už lango nebėra senojo kadagio, nukirstas serbentų krūmas, ir vis mažėja liepų palei senąjį keliuką, užaugo sesės ir broliai, pasuko savais keliais, net tie iki kraujo raudoni kaimo vakaro saulėlydžiai man dabar atrodo kitokie.

Ir nieks nekaltas, kad kaita tokia nenumaldomai greita, pavasaris, vasara ir vėl žiema. Juk dar ką tik tą šventinę 2018 metų vasario 16 dieną nusprendžiau, kad aš noriu kažką skirti savo Lietuvai, tiems rytams ir vakaras, miestams ir kaimams, kurie kažkokiu būdu įsismelkė man į esybę ir tapo dalimi manęs, o prabėgo jau metai ir aš savo pažadą ištesėjau.

Tą šventišką rytą, lygiai prieš metus, kai net Vilniaus šviesoforai švietė Trispalvę, o Gedimino prospektą papuošė laužai, nusprendžiau, kad skirsiu Lietuvai 100 nuotraukų iš 100 Lietuvos kampelių, kurios parodytų, koks neapsakomai įvairus yra šis kraštas.

Žinoma, tą 100 skirtingų kadrų galėjau padaryti net pačiame Vilniuje, bet skirti laiko ir padėką šiam miestui dar spėsiu, šį kartą dalinuosi visa Lietuva, tomis vietomis, kur gal daugiau niekad nebeapsilankysiu ir tomis, kur liko dalis širdies ir kur dar būtinai sugrįšiu. Dar begalė nuotraukų net nepateko į šį šimtą, o kiek kartų, keliaudama po Lietuvą net nepadariau jokio kardo, Rietavas, Šiauliai, Skuodas, Druskininkai…  Merkys, Asveja, Dubysa… piliakalniai, pelkės, visi fontanai, kuriuose išsimaudžiau, visi medžiai, po kuriais sėdėjau, visos pievos, kuriose gulėjau, kiek kilometrų nužygiuota, kiek laukų išbraidyta, lietūs, saulėlydžiai ir sniegynai, šypsenos, ašaros, juokai…

Gaila kiek daug nematė objektyvas, bet svarbiausia, kad tos akimirkos, tie atminties kadrai, visuomet liks širdyje ir ne tik dėl vietovių grožio, bet dėl brangių žmonių, netikėtų nutikimų, sutiktų praeivių, pasakojimų ir legendų. Apie kiekvieną kadrą galėčiau papasakoti po istoriją, bet šį kartą pasiliksiu jas sau. Juk Lietuva kiekvienam iš mūsų vis kitokia, vis skirtinga, mes bėgame iš jos, ilgimės jos, grįžtame, pamirštame. Kartais trūksta žodžių, o kartais užvaldo bejėgiškumas ir pyktis, bet namai ten, kur širdis, o širdis – Lietuvoj.

01
1.
02
2.
03
3. Pirmą kartą į Medininkus nukeliavau 2015-kovo-11
04
4. Tai ne ateivių laivas, tai observatorija.
05
5.
06
6. 10 litų!
07
7.
08
8.
09
9. A. Smetonos dvaras
10
10. Elektrėnai
11
11. Ir fachverkas, ir žirgeliai, ir vėjalentės, ir apskardintas kaminas
12
12. Kelionė Vilnius-Tauragė retais kartais tampa kelione Vilnius-Kaunas-Jurbarkas-Tauragė. Raudonės pilis.
13
13. Pilis! Panemunė.
14
14. Nemunas. Vakarėja.
15
15. Viena tų pop’sinių vietų. Verkiai.
16
16. ❤️
17
17. Olando kepurė. Kiekvienu metų laiku vis kitokia.
18
18. Televizijos bokšte buvau kartą. Seniai. Tačiau trejus metus, kasdien, matydavau jį pro langą. Taip pat ir saulėlydžius. Tiesiogiai.
19
19.
20
20. Jei nebūtų praeities, tai nebūtų, nei istorijos, nei dabarties. Seredžius. Tądien praleidome su močiute. Esu be galo laiminga, kad vis dar ją turiu.
21
21. Turbūt dabar net nerasčiau šios vietos. Ežeras prie kelio, per Labanoro girią.
22
22.
23
23. Paržežeris. Keistokas pavadinimas.
24
24. Taip jau sutapo. Man 24. Nuotrauka- 24. Nuotraukoje- gimtojo miesto fragmentas. Sentimentai.
25
25.  Tai gražiai mane augino 
Laukas, pieva, kelias, upė, 
Tai gražiai už rankos vedė 
Vasaros diena ilga. Tai gražiai lingavo girios, 
Uogų ir gegučių pilnos, 
Tai gražiai saulutė leidos, 
Atilsėlį nešdama. 
Tai gražiai skambėjo žodžiai: 
Laukas, pieva, kelias, upė. 
Tai gražiai iš jų išaugo 
Vienas žodis – LIETUVA!
J. Marcinkevičius
26
26,
27
27.
28
28.
29
29. Sostinė. Mylimas Vilnius. Gedimino miestas. Paukščio skrydis.
30
30. Jei gerai įsižiūrėsite, horizonte pamatysite Nidos kopas.
31
31.
32
32. Snieguota Plungė.
33
33.
34
34.
35
35. Pūčkoriai
36
36.
37
37.
38
38. Nida
39
39.
40
40. Marso kanjonai
41
41.
42
42.
43
43. Labanoro girios apžvalgos bokštas
44
44. Aukščiausia Lietuvos vieta

 

45
45. Šilutė
46
46. Indijos piliakalnis.
47
47.
50
48. Velnio duobė iš apačios.
51
49. Rambyno kalnas
49
50.
51
51.
54
52.
52
53.
55
54.
53
55.
56
56.
57
57.
58
58.
59
59.
60
60.
61
61.
62
62.
63
63.
64
64.
65
65.
66
66.
67
67.
68
68.
69
69.
70
70.
71
71.
72
72.
73
73.
74
74.
75
75.
76
76.
77
77.
78
78.
79
79.
80
80.
81
81.
82
82.
83
83.
84
84.
85
85.
86
86.
87
87.
88
88.
89
89.
90
90.
91
91.
92
92.
93
93.
94
94.
95
95.
96
96.
97
97.
98
98.
99
99.
100
100.

Lai gyvuoja kalba, vėliava ir tauta.

2019 vasario 16

Justina

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s