Šiais metais lietuviškas ruduo buvo visai neprastas: nemažai saulės, mažai lietaus ir darganų, todėl aplink daug gražių spalvų, o ir šalčiai per daug nesikandžiojo (kol kas). Būta tik poros bjauresnių savaičių. Taip jau ciklonai ir anticiklonai susidėliojo, kad vieną tų nemalonių laikotarpių praleidau ten, kur dar visa jėga siautėjo vasara – rugsėjo pabaigoje savaitėlei pasprukau į Portugaliją. Septynios dienos, tiek daug turinčiai parodyti šaliai, gerokai per mažai, bet jose sutalpinau du didžiausius Portugalijos miestus ir dar keletą nuostabių vietų aplink juos. Taigi, šiandien plačiau apie pirmąją šios kelionės pusę – Lisaboną ir jos apylinkes.
Vos išlipus iš lėktuvo Lisabonoje, pasitiko maloni šiluma. Sakysit 20 °C nėra daug, tačiau tuomet, jau po vidurnakčio, supratau, kad rytojus atneš gerokai daugiau karščio, gal net per daug.
Įsikūrėme beveik centrinėje Lisabonos vietoje (netoli Težo upės pakrantės bei pagrindinės miesto aikštės (port. Comércio Plaza)), kad pagrindinius lankytinus objektus būtų galima pasiekti pėsčiomis. Į nakvynės pasirinkimų aptarimą plačiau nesileisiu, gal tik vienas linksmesnis pastebėjimas: kambaryje kondicionieriaus, žinoma, neradome, bet laimei turėjome šiltą pūkinę patalynę (panašu, kad nesvarbu kas už lango, portugalai jau ėmė ruoštis žiemai).
Pirmoji diena Lisabonoje prasidėjo nuo labai labai turistinės veiklos. Nusprendėme pasivažinėti garsiuoju tramvajumi nr. 28. Arklių traukiami tamvajai Lisabonoje pradėjo kursuoti dar 1873 m.. XX a. pradžioje jie buvo elektrifikuoti ir iki šių dienų išliko svarbia susisiekimo priemone mieste. 28-tas maršrutas ypatingas, nes driekiasi pačiomis gražiausiomis miesto vietomis (per Alfama, Biaxa, Chiado ir Bairo Alto rajonus), todėl švelniai tariant yra mėgiamas turistų. Iš tiesų jis kone visiškai okupuotas turistų! Nors 28-tasis priklauso bendram miesto transporto tinklui (todėl jam galioja miesto transporto kortelės), tačiau eilės ir grūstys verčia vietinius, kiek galima, aplenkti šį maršrutą. Mums eilėje teko palaukti apie 40 minučių ir tai tikrai neblogas rezultatas. Taip pat gana svarbus pastebėjimas: norint gauti sėdimą vietą būtina įlipti pirmoje stotelėje Martim Moniz skvere (port. Praça Martim Moniz), kitu atveju galima įsėsti ir kiek tolėliau – įlipsite greičiau, bet gali tekti stovėti kaip silkei statinėje. Taigi apibendrinus, nors riedėjimas senuoju geltonuoju tramvajumi, jam sunkiai puškuojant Lisabonos kalvomis, vos vos prasilenkiant su kitu transportu ir kelyje nuolatos painiojantis pėstiesiems, turi savo žavesio, tačiau kažko stebuklingo tikėtis nereikėtų.
Taupant laiką, viso maršruto su tramvajumi nepravažiavome. Išlipome visai netoli Portas do Sol apžvalgos aikštelės. Iš čia atsiveria viena gražiausių Lisabonos panoramų. Po kojomis driekiasi senasis Alfama rajonas, o kiek tolėliau – Težo upė su kruizinių laivų terminalu. Dar pridėkime garsiuosius azulechus (glazūruotas keramines plyteles, kuriomis tarsi nuklota visa Portugalija), aplink skambančias jausmingas gatvės muzikantų dainas, skaisčią saulę – tokios akimirkos tikrai įsirėš atmintyje.
Pamažu diena pasiekė savo piką, o kartu atslinko ir kaitra. Per pietus termometrui, rodant gerokai virš 30°C, teko pasiieškoti atokvėpio kampelio. Užsukome į restoraną Chapitô à Mesa. Nedidelė nuoroda iš gatvės, praėjimas pro mažą parduotuvėlę, laipteliai žemyn, posūkis, dar žemyn, žemyn ir jau vietoje. Visai paprasta, tiesa? Ten jauku, vaizdinga, skanu, gal tik kiek per brangu, bet tokį kelią įveikus negi grįši atgal.
Po pietų laukė daugiau siaurų gatvelių, laiptelių, jaukių užkaborių. Aplankėme ir keletą senų bažnyčių, tarp kurių, žinoma, Lisabonos katedrą (port. Sé de Lisboa). Tai seniausia bažnyčia mieste, istoriją skaičiuojanti nuo 1147 m. per visą laiką iki šiandienos išlaikiusi romanikos bruožus ir įgavusi jau vėlesnių būdingų gotikai, barokui ir net klasicizmui.
Pagaliau atėjo laikas patraukti prie Težo (port. Tejo) upės. Nors ją matėme iš įvairių miesto vietų, tačiau iš arti įspūdis daug didesnis. Težas (ilgiausia upė Pirėnų pusiasalyje) teka per dvi šalis: Ispaniją ir Portugaliją. Nors Ispanijoje yra didžioji jos dalis (716 km), o Portugalijoje vos 275 km., būtent ties Lisabona ji išplatėja ir įteka į Atlantą. Ne kartą nevalingai teko ištarti: “eime prie jūros“. Težas tikrai ne jūra, kitas krantas lengvai įžiūrimas, tačiau ją kirsti užtrunka kiek ilgiau nei mūsų Nerį ar Nemuną.
Lisabonoje kursuoja specialūs keltai, kurie yra viešojo transporto dalis. Trumpiausias ir miesto svečiams įdomiausias maršrutas yra Cais do Sodre – Cacilhas. Per maždaug 15 min. patenkama į Cacilhas miestelį kitoje Težo pusėje. Čia nemažai jūros gėrybių restoranėlių, švyturys (port. Farol de Cacilhas), paskutinis Portugalijos burinis karinis laivas (port. Dom Fernando II e Glória) ir, kiek tolėliau puiki apžvalgos aikštelė šalia Cristo Rei skulptūros. Apie 15 min. autobusu (nr. 101) arba kiek greičiau taksi ir jūs jau vietoje, iš kur galima pasigrožėti ne tik, kitame krante likusia, Lisabona bet ir ypatingu Balandžio 25-osios tiltu, dažnai lyginamu su San Francisko Auksinių vartų tiltu. Nors apžvalgos aikštelė ir nemokama, tačiau svarbu tai, kad teritorija rakinama, todėl prieš vykstant reikėtų pasitikrinti darbo laiką – ten sutikti saulėlydį pavyks ne visuomet.
Parplaukus atgal į Lisaboną paklaidžiojome naktinio miesto gatvelėmis, į kairę, į dešinę, bet daug dažniau aukštyn, žemyn – Lisabona oficialiai tapo kalvočiausiu aplankytu mano miestu. Būkite pasiryžę, pasportuoti, nori nenori tikrai teks. Taip ir klaidžiojome iš pradžių su žemėlapiu, o vėliau ir be jo. Galiausiai galutinai pavargę prisėdome vakarienės: vėl muzika, vėl skanūs patiekalai. Kur daugiau pasimėgauti jūros gėrybėmis, jei ne šalyje prie Atlanto.
Vėliau, norint grįžti namo, prireikė pasižiūrėti, kur gi mes nuklydome ir kiek laiko teks kulniuoti. Čia ir buvo didžioji staigmena – 60 metrų – tiek rodė telefono navigacija iki mūsų nakvynės. Matyt kojos pačios nešė namų link.
Antrą, trečią ir ketvirtą dieną toliau tęsėme pažintį su miestu, bet laiką dalijome tarp Lisabonos ir gražiausių jos apylinkių.
Pirmą pusę antrosios dienos praleidome prie Atlanto vandenyno. Traukiniu nuvykome iki Cascais miestelio (nedidelis, tačiau gana prašmatnus miestelis, išaugęs iš žvejų kaimo), čia ilgesniam laikui nesustojome tik persėdome į 403 autobusą ir vykome link Cabo de Roca. Tai vakariausia žemyninės Europos vieta. Norintys galės įsigyti netgi sertifikatą, kad lankėsi šioje vietoje, o mes tiesiog grožėjomės vandenynu, šiltu vėju ir į uolas dūžtančiomis bangomis. Atlantas teikė malonią vėsą netgi karštą dieną – po Lisabonos tai buvo tikra atgaiva.
Tuomet patraukėme kiek tolėliau. Per kalvas ir klonius žingsniavome apie 20 minučių iki tol, kol prieš akis iškilo Ursos paplūdimio (port. Praia da Ursa) panorama. Iki pačio plaplūdinio nesileidome, reikėjo suspėti grįžti į Lisaboną, tačiau vien jau piknikas su tokiu vaizdu buvo nepakartojamas. O tiems, kas norės nusileisti patariu atidžiai pasirinkti taką. Jie yra trys: lengvas, sunkesnis ir sunkiausias. Deja, vieną nuo kito atskirti ne taip paprasta, nes aiškių žymėjimų nėra, gali prireikti ir sėkmės!
Grįžę į Lisaboną, laiką leidome Beleme. Tai – vienas įdomiausių Lisabonos rajonų. Būtent iš šios vietos XV a. išplaukė portugalai jūrininkai atradę jūrų kelius į Afriką, Pietų Ameriką bei Indiją. Šiandien to senojo uosto nebelikę, tačiau jo vietoje įrengtas paminklas Didiesiems geografiniams atradimams ir atradėjams (port. Monumento aos Descobrimentos). Norintys, galės į jį netgi pasikelti liftu. Nuo šio statinio atsiveria gana įspūdinga panorama į Težo upę, Šv. Jeronimo vienuolyną, Belemo bokštą ir didžiulį žemėlapį ant grindinio, vaizduojantį svarbiausius portugalų atradimus.
Šv. Jeronimo vienuolynas (port. Mosteiro dos Jerónimos) – gotikos ir renesanso šedevras. Jo bažnyčioje yra žymiojo keliautojo Vasko da Gamos kapas. Šalimais Portugalijos vizitinė kortelė – Belemo bokštas (port. Torre de Belém). Šis dailus ažūrinis statinys atliko įvairias funkcijas: tvirtovės, kalėjimo, muitinės. Įdomu tai, kad du pastarieji statiniai yra vieninteliai išsilaikę per 1799 m. žemės drebėjimą, kuomet buvo sugriauta kone visa Lisabona.
Arco da Rua Augusta yra didžiausia Komercijos aikštės (port. Praça do Comércio) puošmena. Tai dar viena vieta, kur galima pasikelti ir apžvelgti miestą iš aukštai. Mums čia atsivėrė pirmųjų besižiebiančių Lisabonos šviesų vaizdas.
Na ir dienos pabaigai, pakilkime dar į vieną apžvalgos aikštelę. Tai turbūt viena populiariausių turistų lankomų vietų. Santa Justa keltuvas (port. Elevador de Santa Justa) buvo įrengtas XX a. pradžioje, norint paspartinti susisiekimą tarp kalvos ir jos papėdės. Iš pradžių jis veikė garo energijos pagalba, bet greitai buvo elektrifikuotas. Nors panašių liftų būta daugiau, mūsų dienas pasiekė tik šis vienintelis.
Pasivažinėjimo pirmyn atgal kaina tokia pat kaip kelionės tramvaju, nes jis taip pat įtrauktas į bendrą miesto transporto sistemą, tačiau jeigu norėsite palypėti dar kiek aukščiau iki apžvalgos aištelės, teks pridėti 1,5 eur. Vaizdas atsiveria gražus, visai iš arti matyti įspūdingas Carmo vienuolynas (port. Convento da Ordem do Carmo), tačiau bendrai patirtis tikrai nėra tokia stulbinanti, kad eilėje būtų verta laukti valandą, pusantros ar net dvi. Patarimas, jei vis dėlto norėsite išbandyti Santa Justa keltuvą, tai reikėtų daryti ryte (mes laukėme vakare, artėjant uždarymui, bet eilė vis tiek buvo nemaža), kuo anksčiau iki didžiojo turistų antplūdžio.
Trečią dieną traukiniu vykome į už 25 km už Lisabonos esantį Sintros miestą, kurio visas kultūrinis kraštovaizdis yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Nusprendėme čia praleisti visą dieną ir aplankyti ketverius rūmus / pilis. Netyčia aplankėme net penkis (norint išvengti didelių eilių, daugelį bilietų galima įsigyti internetu, dar ir nuolaidą gausit):
1) Penos rūmai (port. Palácio da Pena) – pirmiausiai specialiu autobusu nuo traukinių stoties užkilome iki Penos rūmų. Jie įkurti aukščiausiai iš visų rūmų Sintros kalnuose. Iki jų galima užkilti ir pėsčiomis, tačiau norėjome pataupyti laiką ir kojas – dar visa diena buvo prieš akis. Penos rūmai tai romantinė pilaitė, kupina spalvų, bokštelių ir siaurų praėjimų. Jausmas lyg persikeltum į Disnėjaus pasakų pasaulį. Aplankyti galima ir vidų, tačiau kitaip nei išorė, jis labai kuo nenustebins. Patarimas čia lankytis kuo anksčiau ryte arba jau dienos pabaigoje. Šie rūmai viena lankomiausių Portugalijos vietų ir tuo manau viskas pasakyta.
2) Maurų pilis (port. Castelo dos Mouros) taip padinama ne veltui, maurai (berberai) ją ir pastatė XVIII – XIX a., vėliau kai Pirėnų pusiasalį atkariavo krikščionys, jiems atiteko ir pilis. Nuo kiekvieno bokšto atsiveria vis tolesni ir gražesni vaizdai. Laipiojome sienomis, ropštėmės į visus bokštelius. Čia tikrai yra ką veikti!
3) Vila Sassetti – čia keliauti neplanavome, tačiau pasirodo, kad pėsčiomis besileidžiant nuo Maurų pilies link Sintros miestelio centro, kur yra ir Sintros rūmai, kelias veda būtent per Vila Sasseti parką. Čia daug augmenijos ir žiedų – puiki vieta pasivaikščiojimams.
4) Sintros rūmai (port. Palácio Nacional de Sintra) laikytini geriausiai išsaugota viduramžių rezidencija Portugalijoje. Čia kitaip nei Penos rūmuose įspūdį palieka būtent šių rūmų vidus. Azuleiromis puoštos sienos, meniškai ištapytos lubos, prašmatnūs baldai ir dar daug visko. Viena įsimintiniausių detalių – lubų puošyba gulbių motyvais.
5) Quinta da Regaleira teritorijoje galima rasti romantinius rūmus, koplyčią, parką su fontanais, kriokliais ir įvairiom konstrukcijom.
Svarbiausia priežastis, kodėl norėjau čia apsilankyti – du įspūdingi požeminiai masonų šuliniai (port. Poço Iniciático). Kaip šuliniai niekada nenaudoti, tačiau skirti specialiems masonų ritualams. Galima ne tik vienu jų nusileisti žemyn, bet ir paklaidžioti tamsiais požemiais.
Taip ir prabėgo visa diena Sintroje. Labai norint, Sintrą ir Cabo da Roca galima suderinti ir aplankyti per vieną dieną, tačiau reikės gerokai paskubėti ir pasirinkti mažiau objektų Sintroje.
Su Lisabona atsisveikinome ketvirtos dienos Portugalijoje popietę. O atsisveikinimui pasirinkome nuvykti į visai kitą miesto dalį. Ne taip toli nuo oro uosto yra rajonas Parque das Nações. Kadais čia būta ne kokios vietos, tačiau viskas pasikeitė 1998 m., kuomet Lisabonoje buvo surengta pasaulinė paroda. Čia gausu modernių statinių, Altice Arena, kur šiais metais vyko Eurovizijos finalas, tarsi baltom burėmis pasiruošusi Oriente traukinių stotis ir, žinoma, Vasco de Gama tiltas dar neseniai (iki pastatant Krymo tiltą) buvęs ilgiausias Europoje – 12,3 km. Čia veikia ir keltuvai / gondolos, kurių dėka Parque das Nações galima apžiūrėti netradiciniu kampu.
Tai jau kitoks Lisabonos veidas: ji ne tik sena, kalvota ir kiekviename grindinio akmenyje sauganti istoriją, tuo pat metu ji ir erdvi, gaivi ir šiuolaikiška. Su malonumu čia būčiau praleidusi ir daugiau laiko, bet jau buvo metas toliau keliauti į…
Laukite tęsinio,
Živilė
Naudingos nuorodos:
- Informacija apie Lisabonos tramvajus ir autobusus
- Restoranas Chapitô à Mesa
- Lankytinų objektų Sintroje bilietai
- Keltuvai Parque das Nações
stepbackfromthemap.com 
Komentarų: 1