Po šios kelionės manęs ne vienas klausė: ,,Ir ko tu ten važiavai? Ko tu ten nemačius, juk tiek radiacijos, o kas jei dabar susirgsi…“
Aš su šypsena atsakydavau, kad tiesiog turiu pomėgį keliauti…
Negaliu net pati sau tiksliai atsakyti, ko ten vykau, tik labai nedrąsiai pagalvoju… Turbūt norėjau suprasti, pajausti.
Pradėjau rašyti šią istoriją su užsidegimu, noru pasidalinti, tačiau kiekvieną pastraipą rašiau vis lėčiau ir vis ilgiau žiūrėjau į nuotraukas, lyg bandydama jose įžvelgti gilesnę prasmę, rasti atsakymą. Kiekvienas čia atvykstantis turi savų motyvų, bet per tas kelias valandas, kurias galime praleisti Černobylio zonoje, tikrai nėra kada ieškoti gilesnių prasmių.
Apima liūdesys ir supratimas, koks kūrėjas ir koks didis griovėjas yra žmogus.
***
Išlipame iš autobuso tiesiai priešais sarkofagą. Matome didžiulį metalu apdengtą kalną, už mūsų nugarų, tiltas per upę, kuri vėsino elektrinės reaktorius. Persisvėrę per apsaugines tvoreles, bandome upėje įžiūrėti ten plaukiojančius šamus, pasak legendos, šie sulig žmogaus ūgiu didumo. Aš nieko nematau.
Apvažiuojame sarkofagą ir išlipame kitoje jo pusėje. Fotografuoti šioje vietoje draudžiama, (išskyrus vietą prie paminko) sarkofagas vis dar tebėra strategiškai svarbus objektas. Čia mes pasitikriname radiacinį foną. Normos ribose, tokia pat kaip Lietuvoje. Akivaizdu, kad naujasis sarkofagas puikiai atlieka savo darbą. Mūsų autobusas vėl pajuda, o sekantis sustojimas jau Pripetės mieste.
***
Apima keistas jausmas, lyg važiuotume asfaltuotu miško keliu, tačiau taip nėra. Važiuojame viena pagrindinių Pripetės gatvių. Mus pasitinka auksiniai medžių lapai ir užliejusi šviesa praskaidrina nuotaiką. Nuo šešiolikos aukštų daugiabučio stogo atsiveria panorama, bet kažko šiam miestui trūksta, matyt, gyvybės.
Anuomet Pripetė laikyta vienu prabangiausių miestų Ukrainoje, čia gyveno apie 50 tūkstančių žmonių, jie augino vaikus, ėjo į darbą, važinėjo automobiliais.
Galėčiau pakomentuoti sovietinio miesto planą: ne itin racionaliai išspręstas viešąsias erdves, jokių architektūrinių ambicijų neturinčius statinius. Miestą, kuris pastatytas tik tam tikrai klasei piliečių, šiandien gaubia žalias gamtos šydas, plačios gatvės pavirtusiomis tankiais miškais su šalto betono intarpais.
Lipant laiptais, prabėgomis apsidairome ir po patį pastatą, suverstos krūvos šiukšlių, sulūžusių baldų, stiklų, mėtosi krūvos popierių. Tačiau tik atsidūrus ant pastato stogo vėl įsitikiname, kad esame mieste – vaiduoklyje.
Nusileidę nuo stogo žygiuojame kitų pastatų link. Užeiname į mokyklą. Vestibiulyje jau pasilinksmino Stalkeriai. Čia iš rūsio atnešta visa krūva dujokaukių, mėtosi lėlės, ir kiti, dramatišką vaizdą keliantys mažmožiai. Kelionės vadas juokauja: ,,čia mėgstama fotosesijų vieta, pasidarykitę asmenukių…“
Ilgai neužsibūname, užeiname į keletą klasių, vadovėliai dar atversti, ant suolų guli sąsiuviniai. Pasklaidau vieno mokinio sąsiuvinio lapus, puikūs vertinimai- visur 5 (čia tokia SSRS buvusi penkiabalė vertinimo sistema). Šiek tiek suspaudžia širdį, nežinia ar tie vaikai liko gyvi. Trumpą pamąstymą nutraukia skubėjimas į kitą objektą.
Palikę niūrią ir tuščią mokyklą, jau stovime ant baseino atbrailos. Atsirado norinčių užlipti ant tramplino, tačiau, vandens nebuvimas, privertė nulipti taip pat, kaip užlipo. Jausmas išties keistas, dideli langai be stiklų, aukštos lubos ir mūsų balsų šnaresys. Dėmesį patraukia didžiulis laikrodis, kabantis ant sienos, dar kelias akimirkas žvilgsnis bėgioja po erdvę ir judame toliau. Praėjome sporto salę ir iš čia keliavome Pripetės prieplaukos, su žymiuoju vitražu, link.
Anuomet čia skambėjo muzika, žmonės rinkdavosi vakarieniauti ar plaukioti burlaiviu. Šiandien tik keli spalvoto stiklo lopai puošia pilkas sienas. kadais buvusi didi prabanga, šiandien niekam nereikalinga. Po kelių minučių ėjimo pėsčiomis, mes esame pačiame Pripetės miesto centre.
Pripetės skelbimų lentoje privaloma pažiūrėti miesto planą – laisvas planavimas būdingas visiems sovietiniams miestas ir ne tik miestams, antai mūsų Fabijoniškės, Pašilaičiai ir Viršuliškės suplanuoti analogiškai – pagal tą patį sovietinį charakterį. Tik Pripetės centrinė aikštė dydžiu galėtų pasivaržyti su mūsų Lukiškėmis.
Miesto centre keletas svarbesnių statinių, vienas iš jų – Pripetės viešbutis, nuo kurio stogo panorama neatrodo labai liūdna, nes pilki bestiklinai pastatai paskęsta rudens spalvose.
Už keleto žingsnių apžiūrime atrakcionų parką. Šis vaizdas turi kažką pažįstamo, jau matyto. Elektrėnai! Juk ir Lietuvoje yra panaši vieta, tik kai lankiausi Elektrėnuose, ant apleisto atrakcionų parko tvoros kabėjo spyna, o čia galima ir pasukti apžvalgos ratą savo rankomis, kiek tai saugu – pasakyti negaliu, bet pabandyti tikrai galite.
Apžiūrėjome dar keletą statinių, dėl kurių paskirties dabar aš jau nesu tikra, tačiau vaizdas visur panašus: nusilupęs tinkas, byrančios plytos, kalnas šiukšlių ir visiška tuščia tyla, kurią drumsčia tik mūsų trumpi pokalbiai ir žingsnių garsai.
Laukia dar keletas ,,lankytinų objektų‘‘, todėl žingsnius reikia spartinti. Keliaujame link gamyklos, kurioje buvo gaminami grafito strypai, reikalingi reaktoriaus valdymui, ketas jų dar visiškai tinkamai naudojimui. Mėtosi įvairių knygų, matyt stalkerių atneštų, ir begalės neaiškios paskirties daiktų.
Miškas, kuriuo einame pilnas įvairių statinių ir keistos technikos. Tyrinėdami aplinką priartėjame prie paskutinio reikšmingo sustojimo- prietaisas, kurio radiacinis fonas daug kartų viršija normos ribas, tai įrenginys, kuris buvo naudotas nelaimės vietoje, gaisro padariniams likviduoti, dabar slepiasi miško tankmėje, tačiau jį pasiekti ir net patekti į jo vidų nėra sudėtinga.
Tiesą sakant, patekome ne visur, kur planavome, bet atradome kitokių reginių, kaip, pavyzdžiui, nuo bėgių nugriuvusių traukinio vagonų ir benamių šunų. Paklaidžiojome po mišką ir jau temstant, susėdę į autobusą, paliko Černobylio zoną. Išvykstant vėl privalomas patikrinimas, kuris primena praėjimą pro oro uosto patikros arką, tik ši tikrina kiek radiacijos išsinešame iš zonos. Naktis Lenkijos pasienyje praėjo kiek greičiau nei atvykstant- Ukrainos. Sekmadienio popietę mūsų autobusas sustojo prie Kauno traukinių stoties.
Jei jūsų svajonių atostogos yra žydra Jūra ir penkių žvaigždučių viešbutis, tuomet rinkitės Turkiją ar Maljorką, bet jei esate nuotykių ieškotojas, arba dabar, skaitant, viduje kažkas suvirpėjo, aplankykite Černobylį. Esu tikra, visų patirtis bus skirtinga ir prisiminimai skirtingi, bet aš supratau vieną- kiek daug panašumų turi Lietuva ir Ukraina.
Visada, Justina
Pirmąją pasakojimo dalį rasite paspaudę ČIA.
stepbackfromthemap.com 