Keliauti, keliauti ir dar tūkstantį kartų keliauti!
Keliauti aplink Žemę, po Lietuvą, mišką ar pievą, keliauti- visomis kryptimis! Privaloma!
Vakar naktį sapnavau, kaip kopiu į Himalajus, o po to, skrendu oro balionu virš Kapadokijos… Taip, kalnai yra vienas nuostabiausių dalykų pasaulyje, žinoma, po architektūros, kurią taip pat beprotiškai myliu. Visgi, ši istorija nei apie kalnus, nei architektūrą, ši istorija apie patirtį, ne eilinę kelionę, vietą, į kurią ne kiekvienas ryžtųsi nuvykti, šiurpią katastrofą menantį miestą, keliantį niūrius prisiminimus, liūdesį ar net baimę.
***
Penktadienio rytą, pasiėmę kuprines su reikalingiausiais daiktais išvykome į Kauną. Prie traukinių stoties susitikome su kelionės draugais. Neišsigąskite, ne Kaunas yra ta baisioji vieta, apie kurią ketinu papasakoti.
Susėdę į nedidelį autobusą, patraukėme Lenkijos kryptimi. Linksma kompanija, kurios didžiąją dalį sudarė vaikinai, nestokojo anekdotų ir šmaikščių kalbų. Vakarop pasiekėme Lenkijos – Ukrainos pasienį. Eilėje pralaukėme gal 5 valandas – turėjome laiko pamiegoti, pažaisti kortomis, sudoroti turimas maisto atsargas. Tik gerokai po vidurnakčio, mano LR piliečio pase atsirado pirmasis antspaudas ,,Украина“. Po gero pusvalandžio, dar pasienio ruože, tik jau Ukrainos pusėje, ragavome ,,Ukrainietiškų barščių“. Vegetarams reiktų būti atidiems, baltas garnyras nėra grietinė, pasirodo, tai kiaulės taukai.. 😉
Kaip ir kiekvienoje kelionėje, taip ir šioje neapsieita be nuotykių. Lipdama iš autobuso, persiplėšiau kelnes. Teko įsigyti naujas – parduotuvėje, įsikūrusioje pačiame pasienyje ir dirbančioje 24/7. Mat į vieta, kurią keliavome, privaloma vykti apsirengus, toks buvo griežtas kelionės vado nurodymas.
***
Prisimenu, kad pabudau nuo siaubingo autobuso bildėjimo, lėkėme 160km/h greičiu – vairavo Žilvinas. Duobės leido suprasti, kad čia tikrai niekas neremontavo kelių jau ilgą laiką. Jei iki šiol laidėme juokelius dėl Kauno kelių, tai po tokio pasivažinėjimo, nori nenori, pakeiti nuomonę.
***
Žvyrkelis, kelios trobos, be elektros, interneto – pravažiavome gyvenvietę. Už keliolikos kilometrų, šalikelėje pasirodė žmogaus siluetas, Žilvinas staiga sustojo ir šalia mūsų prisiglaudė tranzuotoja – juodaplaukė, tamsiaakė moteris, skaičiuojanti turbūt trisdešimtus metus. Išvaizdi, tik vietoj priekinių dantų žiojėjo juoda skylė.
Lyg iš niekur, ataidi kelionės vado balsas – ,,Saugokite kišene…“.
Rusiškai suprantu vos kelis žodžius, bet kaip vėliau man buvo nupasakota, tai moteriškė pasakojo: ,,Važiuoju į miestą, pavėlavau į autobusą, o gal jis visai neatvažiavo. Mano vyras dirba policininku, aš nenoriu eiti į darbą, auginu vaiką…“.
***
Mūsų keliai išsiskyrė ir mes jau dardame pro radioaktyvų mišką ir visai greit pasiekiame Černobylio miestą. Kiek šiandien ten yra gyventojų aš tikrai nežinau, kažkas minėjo, kad apie 2 tūkstančius. Bent keletą žmonių iš ties ten matėme, ir panašu, gyventojų.
***
Jei nuspręsite pernakvoti Černobylyje, tai viešbutį ten tikrai surasite. O naktį gal net sutiksite vietinių ,,stalkerių“ (tai nelegaliai į Černobylio evakuacijos zoną patekę žmonės. Stalkeriu vadina žmogų, kuris pėsčiomis perėjo visą zoną nuo krašto iki centro – apie 50km., įskaitant ir Pripetės upės perplaukimą, šie žmonės slapstosi nuo policijos, pasieniečių, buvusių KGB pareigūnų, laukinių žvėrių, radiacijos ir ,,ieško nuotykių“ apokaliptiniame mieste).
- Černobylio miesto pradžią žymi Lenino skulptūra. Ji tebestovi čia iki šiol.
Černobylio miesto pradžią žymi Lenino skulptūra. Ji tebestovi iki šiol.
Už poros kvartalų stovi dar vienas paminklas, skirtas didvyriams ugniagesiams, kurie bandė likviduoti ,,nelaimingo atsitikimo“ pasekmes. Čia pasigirsta trumpas kelionės vado pasakojimas – ,,Ligoninė, į kurią vežė ugniagesius po gaisro gesinimo dar iki šiandien tebėra viena radioaktyviausių vietų, tiksliau vestibiulis, liftas ir rūsys… Nuplėšus nuo ugniagesių rūbus, jie buvo liftu nuleidžiami į rūsį, dar ir dabar dalis žuvusių ugnegesių ten tebeguli…“.
***
Apniukęs rytas giedrėjo, nors rudeninė vėsa tebetvyrojo ore, judėjome Černobylio evakuacijos zonos centro link. Nuotaikos darėsi vis niūresnės…
***
Po kelionės jau praėjo nemažai laiko, pamenu, kai draugas parašė: ,,Gal varom į Černobylį?“ Nedvejodama sutikau, ir nei tada, nei kelionės dieną nebuvo taip keistai nejauku kaip dabar, prisimenant regėtus vaizdus, girdėtas istorijas, pamačius tragedijos pasekmes… Tai reikia išgyventi, vien žodžiais nenupasakosi… Staiga pradingę žmonės, tuščios gatvės, nusiaubti pastatai, tušti namai ir tai tik maža dalis tos slogios nuotaikos, kuri tvyro kiekviename žingsnyje, vaikštant po taip staigiai numirusį miestą.
***
Patekus į Černobylio evakuacijos zoną, privaloma praeiti patikrinimą – formalumas, tačiau vėl privaloma parodyti pasą ir pasirašyti, kad laikysiesi taisyklių. Mūsų kelionės vadas žino su kuriais pareigūnais ir kaip reikia kalbėtis. Gauname lydintį asmenį, kuris, už sutartą atlygį, reikalui esant nusisuka ir šitaip mes galime nuklysti nuo eiliniams smalsuoliams skirto kelio.
Pirmasis sustojimas gūdaus miško tankmėje – Duga antena. Jei vertinčiau šį svarbų strateginį objektą (jo griūtis, išjudintų reaktoriaus sarkofagą). Pati, kaip architektė, sakyčiau išties įspūdingas inžinerinis statinys. Priartėjome iki antenos tiek, kad ją būtų galima paliesti ranka, paklaidžiojome po antenos valymo pastatu. Svarbu žiūrėti po kojomis ir sparčiau žingsniuoti – laikas zonoje visiems ekskursantams ribotas, mums buvo skirtos 6 valandos, per kurias norėjome spėti pamatyti kuo daugiau.
Laiko stovėti ir stebėti byrančias sienas, apleistus kabinetus ir pasenusius įrenginius daug nebuvo. Užlipę laiptais ir praėję visus statinius, greit artėjome prie pačios antenos. Išties, žvelgiant iš šalies šis statinys atrodė įspūdingai, tiek savo konstruktyviniu sprendimu, tiek įspūdingu dydžiu. Išduosiu paslaptį, vaikštant Pripetės šešiolikaaukščio namo stogu, ši antena puikiai matosi. Bet apie stogus kiek vėliau.
***
Žvilgtelėkime į radarą, na bent jau į jo nuotraukas. Beje, drąsuoliai galėjo palypėti į trečią ar ketvirtą antenos aukštą. Čia vėl susidūrėme su netikėtumais. Stebėjimo posto darbuotojas pamatė, jog kažkas užlipo per aukštai ir tai buvo pranešta mus lydinčiam pareigūnui. Nesklandumas buvo greit išspręsti, už tam tikrą atlygį, žinoma.
Žygiuojant nuo antenos link autobuso, mums buvo leista nukrypti nuo turistinio maršruto (taip, tai nelegalu, tačiau čia ir buvo dalis kelionės ekstremalumo).
Duga- ne tik kaip inžinerinis statinys, bet kaip ir įstabus meno kūrinys.
Patraukėme neženkliai pramintu takeliu į teritoriją, kur eilinių ekskursijų dalyviams eiti draudžiama. Buvo jaučiama nedidelė įtampa, reikėjo eiti greit, kad niekas nepastebėtų, neišgirstų. Tuo metu zonoje vyko keletas ekskursijų, todėl turėjome būti atsargūs… Toli eiti nereikėjo. Nors dabar čia gūdus miškas, greit pamatėme pastatus. Anuomet čia gyveno žmonės, tiksliau Duga radarą valdantys ir prižiūrintis piliečiai ir jų šeimos. Mums buvo išskirta 10 minučių užlipti ant vieno iš penkiaaukščių stogo arba apžiūrėti daugiabučio patalpas. Aš ir dar keletas vaikinų užbėgome laiptais ir pro liuką išlindome ant stogo, nusileidimas buvo toks pat greitas kaip ir užlipimas, turime judėti toliau. Nelipę nuo stogo aptarinėjome radinius, paliktus čia gyvenusiųjų.
***
Keletas daugiabučių, už jų baras, vaikų darželis, pradinė mokykla – visi strategiškai svarbiausi objektai. Užėjome į vaikų darželį. Lauke tebestovėjo ne visai humaniškai atrodančios vaikų supynės. Jausmas toks, lyg visi ten buvę žmonės staiga dingo. Žaislai tebeguli ant grindų. Tik neaišku ar todėl, kad juos ten paliko pasimetę žmonės ar tyčia padėjo Stalkeriai.
Judame toliau. Sekantis sustojimas keistoje vietoje. Jei kam teko matyti filmą ,,Into the wilde“, tai ši vieta tikrai primins sceną iš filmo. Viskas atrodė lyg taikos zona, kur gali pernakvoti Stalkeriai ir nebūti sulaikyti. Vieta, kurioje galima palikti maisto ar kitų atsargų šiems drąsiems nuotykių ieškotojams. Ir mes prisidėjome prie šios ,,gerumo akcijos“ palikdami keletą smulkmenų.
Grupės vadas atkreipė mūsų dėmesį į metalo laužą, suverstą aukštoje žolėje. Tiksliau į vieną seną mašiną – ji buvo išsiųsta į nelaimės vieta, dėl neaiškių priežasčių taip ir nenuvyko, o dabar metalo rinkėjų nusiaubta tebeguli pievoje.
Vėl sėdame į autobusą.
Kiek pavažiavus sustojame. Prieš akis atsiveria vaizdas į didžiulius kaminus, vienas iš jų pradėtas statyti, bet taip ir nebaigtas. Skinamės kelią pro žolynus ir krūmynus, pereiname bėgius ir štai mums virš galvų didžiulė, tvarkingo apskritimo formos, kamino skylė.
Akimirką žvelgiame į dangų.
Praeiname keistą meno kūrinį, bendrakeleiviai pasidaro nuotraukų ir pėdiname toliau. Su kiekvienu žingsniu kyla vis daugiau klausimų ir minčių, tačiau ,,lankytinų objektų“ sąrašas dar ilgokas, tenka skubėti. Laiko užkandžiauti neturime, o tai ir nepatartina, juk artėjame sarkofago link.
stepbackfromthemap.com 