Tailando pietuose yra daugybė salų, tarp kurių galima atrasti tiek turistinių, tiek visiškai negyvenamų.
Kadangi nenorėjome keliauti į turistais perpildytas salas arba į nelankytinas, tai nusprendėme pasigrožėti Koh Lanta. Ši sala turizmo atžvilgiu buvo aukso viduriukas! Nors pirmas įspūdis, pamačius gatves, gali atbaidyti, šioje saloje galima atrasti begalę nuotykių! Nuostabūs paplūdimiai, egzotiniai kokteiliai, kelionės motoroleriais bei salos gamta nepaliks nei vieno abejingo!
Vykome į Koh Lanta iš anksto pasirūpinę nakvyne. Tiesa, iš pradžių planavome, kad nakvynės ieškosime vietoje, (girdėjome, kad pigiau) prieš išvykstant atostogauti persigalvojome ir pasinaudoję www.booking.com visai nebrangiai užsirezervavome visai patogų kambarį viename iš daugybės čia įsikūrusių svečių namų.
Nuo artimiausio oro uosto, įsikūrusio Krabi miestelyje, iki mūsų nakvynės vietos buvo apie 80 kilometrų, kuriuos įveikėme vos per keletą valandų pasinaudoję vietinių autobusiukų paslaugomis! Konkrečios kainos nebepamenu, bet teko pakloti keturženklę sumą vietine Tailando valiuta… Tuokart, išties pasirodė, kad kaina yra kiek didoka, bet nebeturėjome nei jėgų, nei laiko ieškoti pigesnio sprendimo.
Atvykę į salas ir įsikūrę laikiname prieglobstyje, patraukėme link paplūdimio. Iki jo tebuvo vos 10 minučių kelio pėsčiomis! Einant link paplūdimio matėme kelis vietinius barus, masažo salonus, kuriuose netrūko žmonių. Įtariu, turistų.
Taigi, kelios akimirkos ir mes jau paplūdimyje! Koh Lantos paplūdimiai jus gali išties nustebinti. Dėl potvynių ir atoslūgių jų išvaizda pasikeičia radikaliai. Kaip potvynio metu jūros vanduo siekia ant kranto išsidėsčiusių barų sienas, taip atoslūgio metu jūra pasitraukia per šimtus metrų ir leidžia pasigrožėti palei krantą išsidėsčiusiomis uolomis!
Per pirmą pasimatymą su paplūdimiu iki vandens mums teko nemažai paeiti. O dar daugiau eiti teko iki kol galima buvo nerti į vandenį. Svarbu paminėti, kad Tailando paplūdimiuose galima rasti jūros ežių, kurių, mūsų laimei, mums pavyko išvengti!
Besimaudydami praleidome vos keliasdešimt minučių ir pastebėjome, kad jau pradeda temti. Pasirodo, arti pusiaujo esančiose šalyse saulė teka ir leidžiasi itin greitai! Saulėtekis prasideda maždaug apie 6 valandą ryto, kai saulėlydžiui atitenka 6 valanda vakaro. Nors saulėtekio išvysti taip ir nepavyko, bet turiu pripažinti, kad saulėlydis atrodo nuostabiai, ypač gulint paplūdimy ir geriant kokteilį!
Turizmo išpopuliarėjimas Tailande išplėtė barų kultūrą. Ypač salose! Čia barai yra išsidėstę palei centrines miesto gatves arba paplūdimius! Čia galima rasti įvairių svaigalų – spalvotų kokteilių, vietinių cigarečių bei haliucinogeninių grybų, kurie paįvairina vietinių vakarėlių atmosferą. Vakarėliai čia būna iš tikrųjų linksmi ir spalvingi!
Neužilgo po to, kai saulė visiškai nusileido patraukėme miestan, mat stipriai išalkome. Praėję pro kelis vietinius restoranus supratome, kad gyvenimas Tailando salose turi savo privalumų! Be įvairių egzotinių vaisių šioje šalyje yra gausu žuvies. Dėl lengvo susisiekimo su jūra, kiekvieną dieną žvejai pargabena įvairiausių gėrybių – krevečių, žuvų, moliuskų. Šios gėrybės dar nepraradusios prekybinės išvaizdos atsiduria prabangesniuose restoranuose. Čia vietiniai šefai sugeba nustebinti net ir išrankiausius klientus!
Kol kolegos apžiūrinėjo žuvį, aš susidomėjau čia gulinčiomis neįtikėtino dydžio krevetėmis. Iki šiol nesu matęs tokių, todėl užsimaniau jų paragauti! Padavėjas rekomendavo užsisakyti dvi, tačiau alkis ir, matyt, gobšumas privertė mane užsisakyti visas tris krevetes! Žinoma, kad klydau ir tos porcijos man buvo per daug, tačiau jų skonis buvo toks nuostabus, kad net rašydamas šį postuką mėgaujuosi prisiminimais apie jį!
Kitą dienai susiplanavome kelionę po salą, mat išgooglinome, kad salos pietuose yra Mu Ko Lanta nacionalinis parkas, kuris driekiasi palei pietinę salos pakrantę. Nusprendėme kelionei skirti visą dieną. Labai norėjome pamatyti beždžiones, o kadangi be gamtos šiame parke galima išvysti ir jas, tai apsispręsti mums nebuvo sunku!
Kaip transporto priemonę pasirinkome motorolerius, nepaisydami fakto, kad europietiškos vairuotojų teisės Tailande negalioja ir galime gauti baudą. Tačiau šios kelionės metu apsiėjome be baudų!
Atsiėmę motorolerius, neatidėliodami pasidarėme kelias jų nuotraukas su tikslu išvengti problemų juos grąžinant. Prieš kelionę internete prisiskaitėme įvairiausių istorijų apie nuomininkų machinacijas. Nuomininkai išduodant motorolerį reikalavo piniginio užstato (apie kelis šimtus eurų), kad motoroleris būtų grąžintas tvarkingas. Komentaruose buvo paminėtas ne vienas atvejis, kai grąžinus motorolerius nuomininkai rasdavo “naujų“ įbrėžimų už ką jie leisdavo sau pasilikti užstatą ir tokiu būdu atlyginti žalą. Taigi, turėdami įrodymus, kad seni įbrėžimai yra seni, ramiai ir su vėjeliu iškeliavome į pietus!
Tailando salose galima atrasti labai mažai degalinių, kas iš tikrųjų gali sukelti problemų keliaujant. Tačiau vietiniai nepasimetė, sugalvojo problemos sprendimą ir pradėjo perpardavinėti kurą stikliniuose litro talpos buteliuose! Iš anksto užsipirkę “verslininkai” sustato kuro pripildytų butelių lentynas palei kelią ir, klientams pageidavus, už įkandamą kainą supilsto vieną kitą buteliuką į jų motorolerius!
Kelionė motoroleriu buvo nuostabi. Nepaisant to, kad jį vairavau gal trečią kartą ir dar kitame pasaulio krašte, kur vairavimo kultūra skiriasi nuo mūsiškės, man tai visai sekėsi.
Visų pirmą, Tailande eismas vyksta kairiąja puse! Ne kartą teko pastebėti, kad sukant įvažiuodavau į priešpriešinio eismo juostą, tačiau pamatęs į mane važiuojantį automobilį ar kitą motorolerį greitai susivokdavau ir grįždavau į savo juostą.
Be eismo kita kelio puse, Tailande mane nustebino lenkimo kultūra. Skirtingai nuo mums įprasto lenkimo būdo, kai parodomas posūkis, įsibėgėjama ir lenkiama, čia vairuotojas besiruošiantis lenkti privalo papypsinti ir nebūtinai rodydamas posūkį įsibėgėti ir lenkti lėčiau važiuojantį automobilį. Iš pradžių keli tokie papypsinimai mus gąsdino, nes galvojome, kad kažką darome neteisingai, tačiau neužilgo susivokėme ir pradėjome reaguoti į tai ramiai.
Taigi, judėjome į pietus. Galėjome rinktis vieną iš dviejų kelių – vienas vedė pro rytinę salos pusę, kitas – pro vakarinę. Pasirinkome vakarinę, nes tas kelias mums pasirodė vaizdingesnis. Neapsirikome. Važiavome visai arti pakrantės, galėjome pakeliui stebėtis iš vienos pusės džiunglių, o iš kitos – jūros vaizdais! Vietomis užkildavome į visokius kalniukus, iš kur atsiverdavo gražios panoramos! Taigi kelionė mums neprailgo ir visai neužilgo įvažiavome į parką, kur mus prie pat stovėjimo aikštelės pasitiko viena beždžionė! Iki šiol mes nežinojome, kokios smalsios tos beždžionės gali būti.
Nors jų čia yra nedaug, bet raginame jus iš anksto pasiruošti, mat drąsios plėšikės gali ne tik įkyriai prašyti maisto, bet ir pačios imtis iniciatyvos – jums nusisukus, tiesiog apieškoti kuprines ir pasiskolinti vieną ar kitą daikčiuką!
Taip ir atsitiko su vienu iš mūsų. Kol aš ėjau fotografuoti, o draugai palikę ant stalo kuprines ir atsisėdę šalia užkandžiavo nekreipdami dėmesio į savo paliktą turtą, beždžionė tyliai priėjo iki vienos kuprinės, pradarė kišenę ir išsitraukė drėgnas servetėles. Pastebėjome tai tik post-faktum, kai vagilka, užkopusi į medį, prakandusi pakuote, traukdama servetėles ir ragaudama jas, metė po vieną žemyn. Supratusi, kad nieko valgomo ten nėra, kartu su servetėlėmis išlydėjo ir pakuotę.
Be šios beždžionės matėme ir kitų, kurios tuo metu buvo radusios kažką valgomo. Tos buvo agresyvios, mat jos puldavo kiekvieną bandžiusį priartėti prie jų.
Pasimėgavę nacionalinio parko grožybėmis patraukėme link namų į šiaurę. Vadovaudamiesi žemėlapiu pastebėjome, kad netoliese džiunglių gilumoje yra krioklys! Pavažiavę vos kelis kilometrus atvykome į parkingą, kur privalėjome palikti motorolerius, mat link krioklio veda siauri takeliai ir motoroleriu iki ten nuvykti būtų misija neįmanoma. Ir iš tikrųjų – iki krioklio takas veda pro upelius, nedidelius skardžius, krūmus ar purvą. Tačiau nereikia pergyventi, nes kelio pabaigoje jūsų lauks nedidelis, tačiau nuostabus krioklys, po kuriuo galėsite nusiprausti! Beje, verta paminėti, kad link krioklio jus lydės Cikadų skleidžiamas garsas – www.youtube.com
Kitai dienai buvome susiplanavę keturių salų apžvalginę kelionę su snorkeling’o paslauga (paviršinis nardymas). Iš pat ryto mūsų atvažiavo pasiimti džipas, kuriuo mus nugabeno iki uosto. Iš ten ir prasidėjo mūsų kelionė.
Didžiausią įspūdį paliko salą, kurioje susiformavusios uolos primina beždžionės kaukolę! Mus išlaipino ant artimiausio tiltelio, iš kur, norint patekti į uolos vidų, reikėjo užkopti surištomis padangomis į maždaug ketvirtą aukštą. Įėję į vidų pamatėme įvairiausių formų akmens skulptūras ar varveklius. Šie susiformavo kondensato dėka, mat dėl didelės drėgmės uolos palubėse garai transformavosi į vandenį. Vanduo, formuodamas varveklius, lašėdavo ant akmenų ir tokiu būdu formavo įvairiausius ornamentus!
Po kaukolės salos mus nugabeno iki kitų salų, kur jau galėjome mėgautis nardymu! Asmeniškai man tai buvo pirma patirtis, kai turi panerti po vandeniu ir kvėpuoti, todėl man šiek tiek užtruko, kol pradėjau pasitikėti vamzdeliu ir iš tikrųjų pradėjau mėgautis povandeniniais vaizdais! Vietomis matėme spalvotas žuvytes, kurios išvydusios galimą pavojų, skubėdavo tolyn nuo mūsų, kitur – ant dugno išsidėsčiusius koralus ar kriauklytes. Vaizdas buvo nuostabus! Vienu momentu tiek atsipalaidavome, kad net nepastebėjome, kai jūra mus pradėjo traukti tolyn nuo laivo. Greitai susigaudę ir nesupanikavę nuskubėjome link artimiausios uolos, palei kurią ir nuplaukėme iki laivo. Tad būkite budrūs ir atidžiai įsivertinkite aplinkybes!
Paskutinei dienai susiplanavome dar vieną kelionę – baidarėmis po uolas! Kiekvienas iš mūsų mėgstame plaukti baidarėmis, tad užsimanėme išbandyti, ką reiškia plaukti jomis Tailande!
Mums atplaukiant iki vienos iš netoliese esančių salų, mūsų laukė paruoštos baidarės. Šios šiek tiek skiriasi nuo mums, lietuviams, įprastų, mat šios baidarės yra lengvesnės bei jų dugnas yra platesnis – galimai taip pritaikytas jūrai.
Plaukiant baidarėmis, laikėmės arti uolų ir, pasitaikant progai, prasukdavome pro šalia esančius urvus. Labai patariu pasiimti su savimi žibintuvėlius, nes nuo vandens atsispindinti šviesa nuspalvina uolos lubas smaragdo spalva! Tad vaizdas būna nuostabus!
Įplaukę į vieną uolą turėjome praplaukti 100 metrų tamsų urvą, kurio pabaigoje matėsi šviesa bei auksinis smėlis! Tai buvo slaptasis paplūdimys, į kurį galima patekti tik per urvą, mat iš visų pusių ši vieta yra apsupta uolomis, pagražintomis įvairiais augalais ar medžiais! Jei keliausite netoliese, tai labai patariame nuvykti į šią vietą!
Tokie liko mano prisiminimai apie Tailandą. Tai ne šalis, kurioje virš galvos (ant stulpų) kaba elektros laidų voratinkliai, arba kur einant keliu gali įlipti į balą, bet tai šalis kur gyvena nuoširdūs ir paslaugūs žmonės, kur ruošiamas tikrai skanus maistas bei kur galima susirasti daugybę nuotykių!
stepbackfromthemap.com 