„Taigi niekas čia nepasikeitė“ – tokiais žodžiais su mumis pasisveikino Roma. O jei tiksliau, būtent tai mes išgirdome iš pirmo žmogaus, su kuriuo ilgiau šnektelėjome, atvykę į miestą. Mūsų B&B šeimininkas, žinoma, maloniai pasiteiravo, iš kur mes, ar ankčiau jau lankėmės Romoje. Draugei tai pirmoji pažintis su šiuo miestu, tuo tarpu aš čia jau lankiausi – prieš 12 metų, todėl atrodė pats laikas manąją pažintį atnaujinti. Panašu, kad mūsų sutikto italo nuomone, per šį laiką, aš daug ko nepraleidau, tačiau su nekantrumu laukiau, kada greičiau pati galėsiu tuo įsitikinti.
Į Fjumičino (Fiumicino) oro uostą atskridome jau vėlokai, todėl miesto tyrinėjimas turėjo palaukti iki ryto. Ilgai nemiegoję, nes kelionė visai neilga – vos trys dienos, patraukėme į Vatikaną, juk viešnagė Romoje be apsilankymo šioje nykštukinėje valstybėje tiesiog neįsivaizduojama.
Vos 0,44 km², o čia telpa iš tiesų daug: Šv. Petro bazilika, Vatikano muziejų kompleksas bei gražieji sodai. Pirmoji mūsų stotelė buvo Vatikano muziejai (Musei Vaticani). Daugelis pataria užsisakyti turus iš anksto, kad nereikėtų stovėti milžiniškoje eilėje. Visgi, mes nusprendėme išbandyti savo laimę ir pastovėti eilutėje. Pavieniai turistai be registracijos įleidžiami nuo 9h ryto, bet tuo metu eilė jau būna gerokai nutįsusi, taigi savo vietas užsiėmėme dar prieš 8 h ir laukėme… Laukimas nebuvo itin sunkus, laimei rytinis oras dar nebuvo spėjęs įkaisti – vidurdieny ten laukti tikrai nesinorėtų. Vos patekus į vidų, pasitiko nemažos masės žmonių, tačiau bilietus (kainavo 17 Eur) įsigijome per kelias sekundes.
Vatikano muziejaus specifika akivaizdi – visi nori pamatyti Siksto koplyčią. Ji yra vienas paskutinių objektų maršrute, todėl kuo arčiau pabaigos – tuo didesnės grūstys. Jeigu yra noro ilgėliau pasimėgauti muziejumi, vertėtų išklysti iš pagrindinio kelio: užsukti aplankyti Museo Pio Clementino (daugiausiai eksponuojamos klasikinės skulptūros), Museo Gregoriano Etrusco (paskirtas etruskų paveldui), Museo Gregoriano Egizio (pristato Senovės Egiptą).
Tuomet jau pats metas pertraukėlei gryname ore. Išėjome į vieną garsiausių Vatikane Pušies kankorėžio kiemelį (Cortile della Pigna). Tokį neįprastą vardą jis ir gavo dėl 4 metrų aukščio bronzinės kankorėžio skulptūros, datuojamos I a. po Kristaus. Netoliese taip pat galima išvysti senovės Egipto laikus menančio liūto skulptūrą iš Karnako šventyklos. O pačiame centre stūgso moderni skulptoriaus Arnoldo Pomodoro kompozicija „Auksinis rutulys“, pastatyta 1990 metais. Pastaroji gerokai kritikuota kaip griaunanti aplinkos darną, atrodanti per daug neįprastai klasikinėje aplinkoje. Nuomonių būta įvairių, tačiau šiandien šis objektas yra vienas labiausiai fotografuojamų Vatikane.
Po trumpo atokvėpio nori nenori tenka brautis vientisame žmonių sraute link Siksto koplyčios. Vieta stebina savo grožiu, tačiau dvasingumo čia ne tiek, kiek turėtų būtų: turistai nuolat tildomi prižiūrėtojų, stebimi, kad nefotografuotų ir net raginami paskubėti. Šurmulio iš tiesų daug. Po Siksto koplyčios, organizuotos grupės patraukia link Šv. Petro bazilikos specialiu keliu, todėl likusi muziejaus dalis, vedanti link išėjimo, tampa tikra atgaiva, gali netgi pasijusti vienišas :).
Po muziejaus keliavome link pačios Šv. Petro bazilikos.
Vėl eilutė, tačiau judėjo ji gana greit, todėl ir laukimas beveik neprailgo. Bazilikos ilgis 190 metrų, aukštis atitinka 15 aukštų pastatą. Ši šventovė talpina net 20 000 žmonių, tačiau stebina ne vien jos dydis, bet ir įspūdingas prabangus dekoras. O kur dar tokie meno kūriniai kaip Mikelandželo „Pieta“ ar Arnolfo di Cambio „Šventasis Petras“.
Apžiūrėję baziliką, dar šiek tiek užtrukome besižvalgydamos po aikštę. O tuomet kol kas su Vatikanu atsisveikinę žingsniavome link Romos įžymybių.
Prie pat Vatikano – Šventojo Angelo pilis (Castel Sant’Angelo) ir tiltas. Pilis dar žinoma kaip Adriano mauzoliejus, o ir buvo statyta šiuo tikslu. Vėliau pastatas naudotas ir kaip kalėjimas, ir kaip popiežių reprezentacinė pilis. Šventojo Angelo pavadinimą pilis įgavo XII a., pasak legendos ant jos nusileidęs angelas ir tikinčiųjų prašomas išgelbėjęs Romą nuo maro. Šiandien čia veikia muziejus (bilieto kaina 18,50 eur). Be ekspozicijos viduje, apartamentų ir rūsių lankytojus dar galėtų suvilioti ir panorama nuo Angelo pilies apžvalgos aištelės. Visgi vos išėjus iš vieno muziejaus, į kitą visai netraukė, todėl pilies viduje nesilankėme.
Angelo tiltu keliavome link Navonos aikštės (Piazza Navona). Ji laikoma viena gražiausių barokinių aikščių mieste. Viduruje – keturių upių fontanas su egiptietišku obelisku.
Nuėjus prie Panteono, paaiškėjo, kad į vidų kol kas patekti negalėsime – vyksta pamaldos. Toliau konkretaus plano nebuvome susidėlioję, todėl, vis užmesdamos akį į žemėlapį, leidomės nuo vieno artimiausio objekto prie kito:
Largo di Torre Argentina – vieta, kur galima rasti vienus seniausius, dar Romos Respublikos laikus menančius griuvėsius. Kadaise čia būta 4 šventyklų, o šiandien čia prieglobstį randa benamės Romos katės. Dauguma miesto svečių šioje vietoje ir lankosi daug labiau norėdami išvysti murkles nei minėtus griuvėsius. Mes išvydome vos vieną, bet nėra ko stebėtis – svilinant kaitriai saulei, katės buvo sumaniai išsislapstę šešėliuose tarp griuvėsių.
Viktoro Emanuelio II paminklas (Monumento Nazionale a Vittorio Emanuele II) dar vadinamas Tėvynės altoriumi (Altare della Patria) – vienas labiausiai išsiskiriančių statinių Romoje. Jis skirtas pirmajam suvienytos Italijos karaliui įamžinti. Tai ir dar viena Romos apžvalgos aikštelė – pasikelti ant pastato kainuoja 7 eur.
Kaip ir tos Romos katės taip ir mes panorome bent trumpam pasislėpti nuo kaitros. Venecijos rūmų (Palazzo di Venezzia) vidinis kiemelis Il Giardino Ritrovato tam pasirodė tobula vieta. Čia galima pailsėti palmių pavėsyje, pasigrožėti gėlėmis bei apžiūrėti renesansinių rūmų architektūrą. Rūmuose taip pat veikia nacionalinis muziejus (5 eur), tačiau kiemelį galima aplankyti ir neinant į muziejų.
Galiausiai vėlgi sugrįžome prie Panteono. Dabar čia jau formavosi nemažos eilės norinčių patekti vidun. Prie jų prisijungėme ir mes – laukimas dar truko apie 20 min ir patekome vidun. Panteonas buvo pastatytas II a. po Kr. kaip šventykla, tačiau įsigalint krikščionybei, jis buvo paverstas bažnyčia. Kupolo viršuje esanti anga ne tik yra pagrindinis natūralios šviesos šaltinis, bet ir pastato stabilumui svarbus konstrukcinis sprendimas.
Dienai artėjant link pabaigos, patraukėme savo laikinų namų link. Gyvenome apie 3 km nuo pačios Romos širdies, todėl pakeliui dar planavome pamatyti keletą objektų.
Circo Massimo – seniausias bei didžiausias stadionas senovės Romoje bei šiandieninėje Italijoje, kuriame tilpo apie 150 tūkst. žmonių. Jis buvo tinkamas daugeliui pramogų, tačiau dažniausiai čia vykdavo vežimų lenktynės. Dabar šioje vietoje įkurtas didelis viešasis parkas, kartais vyksta koncertai.
Romos rožių sodas (Il Rosetto di Roma) įkurtas 1931 metais visai šalia Circus Maximus. Ir nors jis atrodo nedidukas, tačiau jame galima išvysti virš 1100 rūšių rožių, kurių nemažai yra dovanos Romai iš viso pasaulio. Sodas sudarytas iš dviejų dalių. Čia atsidūrėme jau prieš pat uždarymą, todėl spėjome aplankyti tik žemutiniąją sodo dalį, tačiau žinojome, kad dar turėsime progą čia sugrįžti. Taip ir padarėme, tik jau paskutinę viešnagės dieną.
Tuo tarpu antroji diena Romoje prasidėjo nuo dar vieno ikoninio objekto – Koliziejaus. Tai didžiausias ir seniausias amfiteatras pasaulyje, garsėjęs gladiatorių kautynėmis tarpusavyje bei su laukiniais žvėrimis. Stebėtinai greitai įsigijome bilietus (bendras bilietas į Koliziejų, Romos Forumą bei Palatino kalvą – 12 eur), tačiau pats įėjimas jau kitas klausimas – vėl eilės. Apžiūrėjome visus tris aukštus, pasifotografavome, pasidžiaugėme, kad visgi dar spėjome aplenkti didžiausias spūstis ir leidomės toliau.
Prie įėjimo į Romos Forumą (Foro Romano) ir Palatino kalvą (Palatine) įstrigome ilgiau. Pasirodo tą dieną iš visų įėjimų veikė vos vienas. Kai jau pagaliau patekome į vidų, gerėjomės panoramomis ir antikiniais griuvėsiais. Tiesa, vaikščiojant tarp jų, Romos karštis darėsi vis sunkiau pakeliamas, reikėjo pasiieškoti pavėsio. Vis dėlto pasirodė, kad išeiti iš Forumo nėra taip jau paprasta – išėjimas veikė taip pat tik vienas – nemažai turistų aplink blaškėsi nuo vieno Forumo krašto link kito, jo ieškodami.
Galiausiai išsilaisvinę iš antikos spąstų, sėdome į metro (vienkartinio bilietas kainuoja 1,5 eur) ir važiavome į kitą Romos pusę į Borgezių vilos sodus, kur laukė maloni atgaiva augmenijos apsuptyje.
Borgezių vilos sodai – tai trečias pagal dydį Romos viešasis parkas. Čia išsidėstę keletas vilų – svarbiausia iš jų Borgezių galerija (Galleria Borghese) (muziejaus kaina – 13 eur, sodai nemokami), kur dabar veikia garsus meno muziejus. Taip pat parko teritorijoje yra tvenkinių ir zoologijos sodas (16 eur). Karštą dieną šie sodai yra tiesiog nepamainoma žalumos oazė, leidžianti pailsėti nuo žmonių gausos.
Po sodų, kiek atvėsus orui, apžiūrėjome dar nematytus du ikoninius Romos objektus: Ispanijos aikštę (Piazza di Spagna) su Ispanijos laiptais (135 pakopos), vedančiais link renesansinės Trinità dei Monti bažnyčios ir Trevi fontaną (Fontana di Trevi). Dėl savo grožio ir žinomumo, turistų gausybė jose neišvengiama.
Šį vakarą kiek ilgiau pasivaikščiojome po naktinę Romą… dar kartą sugrįžome ir į Vatikaną. Vieni gražiausių vaizdų ir jausmas, kad viskuo gali grožėtis kone privačiai. Tyla ir ramybė, kurios dienomis čia reta.
Trečioji diena, kiek trumpesnė, nes jos pavakary jau turėjome keliauti atgal į oro uostą. Kaip jau minėjau, sugrįžome ant Aventino kalvos pasigrožėti aukštutine Rožių sodo dalimi. Tuomet įkalne pakilome dar kiek aukščiau link Apelsinų sodo (Giardino degli Aranci). Tai viena romantiškiausių miesto vietų su puikia panorama bei svaiginančiu apelsinų aromatu, žinoma, jei esate čia prinokus apelsinams, o jeigu ne – tuomet galima pasigėrėti ir didžiulėmis pušimis :).
Pabaigai prieš atsisveikinant su miestu dar pasivaikščiojome Tibro pakrante. Tibras – tai trečia pagal ilgį Italijos upė, turėjusi didžiulės įtakos Romos miesto vystymuisi. Norėta upę pilnai pritaikyti laivybai, tačiau šiandien tam tinkama dalis apsiriboja tik Roma. Anksčiau Tibras buvo garsus savo potvyniais, tačiau dabar miestą nuo jų saugo aukštos krantinės.
Apsilankėme ir Tibro saloje (Isola Tiberina) – tai vienintelė Romos sala. Nors ji ir nedidutė, tačiau čia yra Fatebenefratelio ligoninė (Ospedale San Giovanni Calibita Fatebenefratelli) ir Apaštalo Baltramiejaus bazilika (Basilica di San Bartolomeo all’Isola). Vasaromis saloje taip pat vyksta kino festivalis.
Taip labai greitai ir prabėgo trys dienos Romoje. Dabar jau galima atsakyti ir į pradžioje nuskambėjusį klausimą: ar kas pasikeitė per tuos 12 metų, o gal mus sutikęs italas buvo teisus, kad amžinajame mieste niekas nesikeičia?
Įdomu, kad pati Roma pasirodė kiek švaresnė, kas jau didžiulis pliusas. Žmonių čia tiek pat daug. Vasaros tokios pat saulėtos ir karštos. Pagrindiniai lankyti objektai taip pat tie patys. Taigi išvada peršasi viena: nesvarbu ar Roma kiek pasikeitė, ar ne, tai miestas, kuriame norint ir ieškant visada pavyks atrasti, ką nors dar nepažinta. Tereikia paklaidžioti kiek tolėliau nuo pagrindinių aikščių ir fontanų, apgultų žmonių jūros. Greta didžiųjų įžymybių netikėtai atrastos vietos taps priežastimi sugįžti čia dar ne kartą.
Iki kitų kelionių 🙂
Živilė
stepbackfromthemap.com 