Ankstesniame pasakojime apie Stambulą, buvau užsiminusi, apie kelionės tesinį. Tolimesnis lėktuvo skrydis, vedė į Tbilisi, Sakartvelo širdį. Apsistojome pas Ramintos (draugės, su kuria keliavau) buvusią kursiokę Justiną. Ši yra nenuilstanti keliautoja, tad dar studijuodama jau buvo išmaišiusi nemažą dalį Europos. Baigusi studijas, apsistojo Sakarvele. Ji čia dirbo kaip gidė, kol galiausiai, atitinkamoms apinkybėms susiklosčius, su kolege įkūrė savo kelionių agentūrą: Magical Caucasus.
Taigi, grįžtant prie kelionės, atskridus, viskas ką matėme tebuvo automobilių ir tolumoje įsikūrusio miesto šviesos. Mus pasitiko Justina, kuri atvažiavo su taksi. Atstumas buvo apie 20 km. – pasirodo, čia pavežėjimo paslaugos pakankamai pigus reikalas, o ir dažnu atveju sutartinis. Dar prieš sėsdamasis į mašiną, klausi, kiek kainuos, jeigu esi bent kiek ilgiau pagyvenęs Tbilisi, jau iš anksto numanai, kiek turėtų kainuoti kelionė nuo vieno miesto galo iki kito.
Grįžkim prie paties miesto: deja, bet viso jo ištyrinėti nepavyko, tegalėjome tam skirti vos šiek tiek daugiau nei vieną dieną. Tad trumpai Jums pristatysiu mūsų pamatytus objektus ir jų istorijas.
Trumpa miesto istorija
Sakartvelo sostinės – Tbilisi miesto istorijos pradžia datuojama, maždaug nuo 5 mūsų eros amžiaus. Šis miestas buvo ir tebėra strateginė vieta tarp Rytų ir Vakarų prekybos kelių Kaukaze. Įvairiapusė miesto istorija atsispindi architektūroje: čia dera viduramžių bei klasikiniai pastatai bei įsimašo sovietinio palikimo reliktai.
Sostinės įkūrimo istoriją gaubia mitai ir legendos. Viena populiariausių byloja, kad 458 m. karalius Vakhtang I Gorgasal, medžiojo miškuose netoli Kuros upės krantų ir sužeidė fazaną (kai kuriuose pasakojimuose sakoma, kad elnią), bet kokiu atveju, gyvūnas priešinosi, bandė pabėgti ir įšoko į Sieros prisotintą šaltinį, o tuomet iš vandens išnėrė jau pasveikęs. Karalius buvo sužavėtas šio stebuklingo pagijimo dėl šaltinio vandens ir nusprendė aplink tokią stebuklingą vietą pastatyti miestą.
Sostinės įkūrimo istoriją gaubia mitai ir legendos. Viena populiariausių byloja, kad 458 m. karalius Vakhtang I Gorgasal, medžiojo miškuose netoli Kuros upės krantų ir sužeidė fazaną (kai kuriuose pasakojimuose sakoma, kad elnią), bet kokiu atveju, gyvūnas priešinosi, bandė pabėgti ir įšoko į Sieros prisotintą šaltinį, o tuomet iš vandens išnėrė jau pasveikęs. Karalius buvo sužavėtas šio stebuklingo pagijimo dėl šaltinio vandens ir nusprendė aplink tokią stebuklingą vietą pastatyti miestą.
Iš ties, Sakartvelo istorija yra pažymėta daugelio karų, užpuolimų ir invazijų. Vienus užkariautojus keitė kiti, net ir šiandieną vis dar egzistoja Gruzijai labai opus konfilktas su Rusija dėl Pietų Osetijos ir Abchazijos. Tačiau šalis atsigauna, paskutinis nacionaliniais judėjimais paremtas pokytis, oficialiai pakeistas pavadinimas iš Gruzija (Georgia) į Sakartvelo. Pasirodo Gruzijos pavadinimas buvo sukurtas Rusijos. Dabartinio pavadinimo kilmė susijusi su žodžiu kartvelai, kuris nurodo, kad gruzinų kalba priklauso kartvelų kalbų šeimai. O piešdėlis “Sa“ reiškia visumą – visas kartveliškas žemes.
Taikos tiltas
Norint simboliškai sujungti senąjį miesto rajoną su naujuoju, buvo pastatytas labai įmantrus, besirangantį jūrų gyvį primenantis, tiltas. Italijoje pagaminto tilto stiklinės ir plieninės medžiagos susipina lanko formos 156 metrų ilgio konstrukcijose, kuriose yra įmontuota daugiau nei 10 000 LED lempučių, šios yra įjungiamos kasdien likus 90 min. iki saulėlydžio.
Pėsčiųjų tiltas nusidriekia per Kura upę. Oficialiai jis buvo atidarytas 2010 m. gegužės mėnesį. Architektas Michele De Lucchi, suprojektavęs tiltą, norėjo savo kūrinyje uždokuoti žinutę, kad tai gali būti jungtis gyvenimui ir taikai tarp žmonių ir tautų.
Šis sąlyginai neseniai pastatytas tiltas yra viena iš vietų, kurios nenorėtum praleisti Tbilisyje!
Gruzijos Motina/ Kartlis Deda
Gruzijos motina dar kitaip žinoma kaip Kartlis Deda – vienas geriausiai žinomų monumentų Sakarvele. 1958 m. švenčiant 1500 metų šalies jubiliejų, statula buvo pastatyta ant Sololaki kalno. Ta proga skulptorius Elguja Amashukeli sukūrė dvidešimties metrų aukščio moters vilkinčios tradicinį šalies kostiumą skulptūrą. Moteris simbolizavo šalies charakterį: kairėje rankoje laikė taurę vyno – pasveikinti tiems, kurie ateina kaip draugai, o dešinėje rankoje turėjo kardą – pasitikti tiems, kurie yra priešai.
Tiesa, atvykę išgirdome dar vieną interpretaciją, susijusią su statula. Esą Gruzijos motina svetingai siūlo išgerti taurę vyno, o nepaklususiems pakvietimui gresia būti nukirsdintam.:)
Metehki šventykla
Šventykla pastatyta XII amžiuje, ant uolėto Kura kalno. Iki pat XIX a. ji buvo vis niokojama ir griaunama ir vėl atstatoma. Šiandien turistai gali išvysti aukštą, kvadrato formos pastatą su apvaliais bokšteliais, kurį dengia smailiaviršūnis stogas – visa tai primena senovėje čia stovėjusį pilies, vienuolyno ir šventyklos kompleksą.
Tiesa, skubu pasakyti, kad šioje šalyje galima išvysti ne vieną įdomią šventyklą ar buvusių pilių griuvėsius.
Pirčių kompleksas
Senojoje miesto dalyje galima aplankyti Tbilisi miesto pirčių kompleksą. Jos yra įsikūrusios Grišašvili gatvėje prie Kuros upės krantinės. Pirtys čia buvo įrengtos dėl karštų sieros pripildytų šaltinių gausos šiame rajone. Visos jos buvo pastatytos maždaug XVII – XIX amžiuose, nes iki tol stuvėjusios dėl karų ir kitų negandų neišliko.
Anksčiau pirtys buvo naudojamos ne tik dėl būtinybės nusiprausti, bet netgi labiau kaip socializacijos priemonė. Piršliai susitikdavo ir derėdavosi dėl netekėjusių merginų, kaip ką ir su kuo supiršti. Čia vykdavo vakarėliai ir buvo sudaromi sandoriai.
Tbilisi filharmonija
„Studio Fuksas“ sukurtas muzikinis teatras ir koncertų salė atrodo kaip du milžiniški metaliniai vamzdeliai, kurie įmontuoti lyg koks periskopas Tbilisi mieste. Architektai projektuotuodami pastato dizainą kruopščiai stengėsi suderinti jį su Kuros upės ir senamiesčio vaizdais.
Gatvės menas
Kaip ir daugelyje pasaulio sostinių Tbilisi mieste galima atrasti ne vieną statulą ar monumentą. Štai šią „Šviesos nešėjo“ statulą, kurią sukūrė skulptorius Irakli Tsuladze, galime atrasti Baratashvili gatvėje.
Ši yra skirta Sergei Parajanov, kurio indėlis į Ukrainos, Armėnijos ir Gruzijos kino kultūrą yra milžiniškas. Ją galite surasti Shardeni gatvėje.
Taigi įvairių vietų turistams nusifotografuoti mieste nestokojama:
Tiesa turiu pasakyti, kad šioje šalyje žmonės nestokoja humoro jausmo :
Šia linksma gaida ir turiu atsisveikinti iki kito karto! Jovita 🙂
stepbackfromthemap.com 