“Sawatdee krub“ – tokius žodžius išsigooglinome oro uoste ieškodami mandagaus pasisveikinimo tailandiečių kalba. “Sawatdee“ reiškia “Sveiki“, o likusi frazės dalis nusako kalbančio žmogaus lytį. Vyrai vartoja žodį “krub“, moterys – “ka“. Tokia tad buvo mūsų pirma pažintis su Tailandu, tačiau pradėkime nuo pradžių!
Mūsų draugų ratui: man -Tomui, Edvinui, Nerijui ir Angelei, ši kelionė buvo pirmas apsilankymas Tailande. Suplanavome ją spontaniškai. Kažkas pasiūlė, kad norėtų pakeliauti Azijos kryptimi ir vualia – mes jau ieškojome bilietų. Tuo metu pagal Paravion geriausios kainos vedė link Tailando, todėl neilgai dvejojant, jau kitą dieną turėjome nupirktus bilietus, su kuriais po pusės metų laimingi ir išvykome į saulėtąjį Tailandą!
Prieš išvykstant, planavome, ką gi norime ten pamatyti… Tailandas yra nemaža valstybė, kurioje gali rasti begalybę veiklų ir čia galima nenuobodžiaujant praleisti visus metus! Džiunglės, šventyklos, salos, kalnai, miestai… Mes norėjome visko, bet deja – turėjome savus lūkesčius sutalpinti į dviejų savaičių trukmės kelionę. Sugalvojome, kad kiekvienas iš mūsų sugalvos po vieną norą, ką gi jis nori nuveikti Tailande. Taip ir buvo nuspręsta pamatyti dramblius, paskanauti skanaus maisto, pasimėgauti tailandietišku masažu ir nuvykti į salas! Pirmus tris norus išpildėme per pirmas tris dienas, kurių metu patirtus įspūdžius ir papasakosiu šiame postuke!
Taigi, pirmasis mūsų kelionės tikslas buvo Chiang Mai – didžiausias miestas šiaurės Tailande. Miesto pavadinimas reiškia “Naujasis miestas“ ir jo istorija siekia 1296 metus, kai jis tapo Lan Na karalystės sostine. Metai po metų miestas augo ir vienu metu prilygo Bankokui. Chiang Mai galima laikyti tikrų tikriausiu kultūros paveldas paminklu, mat čia yra išsilaikiusios vienos seniausių Buddha šventyklų, o viena iš jų, Doi Suthep, buvo pastatyta aukštai ant šalia iškilusio kalno viršunės. Chiang Mai miesto simbolis yra baltasis dramblys, kuris simbolizuoja budizmo judėjimą, o kartu yra ir iškilmingas Tailando simbolis.
Kitą rytą, išgėrę vietinės kavos, pajudėjome gilyn į miestą. Pakeliui mus stebino nenupasakojamo grožio šventyklos, kurių stogai buvo iškilę net ir už kai kurių aukštesnių pastatų. Šventyklos buvo pripildytos žmonių šurmulio, kas aktyviai besimeldė, kiti, kaip kad mes, aktyviai žvalgėsi.
Svarbu paminėti, kad norint patekti į šventyklą, ir vyrams, ir moterims galioja taisyklė – keliai ir pečiai turi būti pridengti! Tad norėdami pamatyti visą grožį, iš anksto pasirūpinkite tinkamais drabužiais ir prieš įeidami į pačią šventyklą apsidairykite, ar joje nėra priimtina nusimauti batus.
Vaikščiodami po miestą pastebėjome, kad motociklai Tailande yra viena patogiausių transporto priemonių, nes siauros ir greitai užsikemšančios gatvelės neleidžia automobilių vairuotojams greitai pasiekti kelionės tikslo. Tuo tarpu vikrūs motociklininkai sugeba prasmukti tarp automobilių ir judėti pirmyn.
Be to, mieste, ne kartą teko matyti triratį motociklą-automobilį “Tuk Tuk”. Pastarasis, čia naudojamas kaip taksi. Tuktukas su vėjeliu, bet gal kiek brangokai, gali nugabenti jus į nurodytą vietą. Mitas, kaip kilo pavadinimas “Tuk Tuk” siejamas su ankstesnių motociklų modelių variklių gausmu, kuriuos užvedus girdėdavosi “Dug Dug”. Šį garsą tailandiečiai ir užrašė “Tuk Tuk”. Taigi, jeigu besigrožėdami užsivėlinsite ir pavargsite, tuktukas jums bus visai geras sprendimas grįžti namo!
Po ilgų pasivaikščiojimų išalkome ir suskobome ieškoti maisto užeigų. Norėjome išbandyti kažką vietinio – kažką skanaus. Turiu pripažinti, kad nepaisant, mums matomų, sanitarijos normų pažeidimų, tailandietišku maistu skųstis nevalia. Žinoma, čia atsiverianti skonio paletė, kiek skiriasi nuo mums įprastos, bet patiekalai yra pasakiškai skanūs! Kepta ar troškinta mėsa, žuvies, daržovių ar miltiniai patiekalai yra gaminami tiesiog gatvėse ant savadarbių, improvizuotų viryklių, sumontuotų ant motociklų. Suprantama, pirmasis tokios virtuvės įspūdis gali išgąsdinti, tačiau taip gaminamas maistas nepaliko mūsų abejingų, mat galėjome ne tik džiaugtis juo, bet ir įvertinti virėjo gabumus, ingredientus ir stebėti visą gamybos proceso eigą!
Po skanių pietų pajudėjome toliau – link Ping upės! Pakeliui aplankėme dar kelias šventyklas, tačiau jų mums buvo per akis ir, turiu pripažinti, jų vaizdas turisto akiai, jau buvo šiek tiek pabodęs, todėl po dar kelių šventyklų pradėjome jų vengti ir grožėtis jomis tik iš tolo.
Taigi, pradėjome tiesiog eiti gatvėmis, kurių vaizdas mums yra šiek tiek neįprastas. Palei gatves besitęsiančios, kabančios, skirtingo storio laidų puokštės su neizoliuotais galais mus lydėjo visą kelią nuo namų. Skamba juokingai, tačiau kai eidamas pastebi priešais nosį kabantį neizoliuotą laidą, tai tikrai nenorėtum tikrinti, ar jis yra įelektrintas, ar ne. Nesigilinome, kodėl buvo priimtas sprendimas ištiesti laidus stulpų pagalba, o ne užkasti po žeme. Tiesiog ėjome.
Kelionė iki Ping upės neprailgo. Jau vos po valandos ėjome palei upę ir žvalgėmės Didžiojo Turgaus, kuris, pasak interneto forumų, yra vertas dėmesio.
Praėję vieną kitą kilometrą pamatėme chaotiškai gatvėje išsidėsčiusias palapines, vėžimus ir kioskus, kurie ir buvo Didžiojo Turgaus pradžia. Turguje galima rasti visko: nuo drabužių iki šviežiai pagamintų patiekalų. Nesuklysiu sakydamas, kad būtent čia galėsite pajausti tikrojo turgaus dvasią, mat paslaugūs ir norintys užsidirbti prekeiviai bandys pritraukti jūsų dėmesį ir siūlys geriausias savo prekes!
Pajudėję nežinoma kryptimi, su turguje vaikščiojančių žmonių srove, žvalgydamiesi aplinkui, gaudėme kiekvieną įdomesnį vaizdą. Plaukiant pasroviui pastebėjome, kad viename iš kioskų yra teikiamos tailandietiško masažo paslaugos. Neatsispyrėme pagundai, nors ir net nebandėme, mat tai buvo dar vienas iš kelionės tikslų – išbandyti tailandietišką masažą!
Turiu pripažinti, kad nors tailandietės – masažistės yra smulkaus kūno sudėjimo, jos turi pakankamai daug jėgų savo klientams “laužyti“. Sakau “laužyti“, nes būtent toks jaučiausi po masažo – skaudėjo visus raumenis, tačiau neužilgo skausmas praėjo ir supratau, kad kūnas visiškai atsipalaidavo.
Kaip prizui už skausmingas kančias nusprendėme pasidaryti vakarienei puotą. Vaikščiodami po turgų susiradome skverą, apsuptą kioskais, kur buvo maistas! Čia radome įvairių patiekalų – nuo vietinių iki užsienietiškų. Žinoma, kad norėjome išbandyti kuo daugiau vietinio maisto, tai pasiteiravę, koks maistas yra būdingas Tailandui, patraukėme jo ieškoti.
Pasirodo, šiaurės Tailande labai pamėgti yra griliaus patiekalai. Krevetės, kiauliena, vištiena ar kitos gėrybės yra kepamos tiesiai jums prieš akis, tad galite patys įvertinti ir paprašyti, kaip stipriai turi būti apkeptas jūsų užsakomas maistas.
Kita dieną iš pat ryto mūsų atvažiavo pasiimti gidas, su kuriuo iškeliavome į džiungles. Jau po poros valandų buvome vietoje, kur pamatėme pirmuosiu dramblius! Dramblių istorija Tailande yra iš ties liūdna. Dar visai neseniai jie buvo išnaudojami kaip galinga darbo jėga arba buvo medžiojami vertingiems kaulams. Jie atlikdavo sunkiausius ūkio darbus: kilnojo medžius, akmenis, arė žemę. Vieniems tokie darbai baigėsi mirtimi, kitiems – prarastomis, sulaužytomis iltimis. Laimei, su laiku žmonės pradėjo gelbėti gyvūnus ir gabenti į draustinius, kur yra jais rūpinamasi iki šiol.
Taigi, pamatę dramblius nekantraudami laukėme juos paliesti, jais pasirūpinti. Gavome krepšį bambuko malkų bei bananų – tai pagrindinis maistas, kuriuo yra maitinami šitie žinduoliai. Gyvūnai, vos pamatę artėjančią puotą, pradėjo judėti ir tiesti straublius link mūsų. Straublį drambliai naudoja kaip ranką. Susukę straublio galą, drambliai pasiimą maistą ir po to įsideda jį į burną, kur galingais dantimis kapoja malkas lyg košę. Vienu momentu netgi susimąstėme, kas gi būtų, jei dramblys įkastų į ranką..?
Apart maitinimo, turėjome galimybę ir nuprausti dramblį. Draustinio darbuotojai pagelbėjo mums nuvesti dramblį į šalia tekančią upę, kur dideliais samčiais laistėme jį vandeniu. Juokinga, bet dramblys irgi buvo paruošęs staigmeną, mat vos mums įlipus į vandenį jis sugalvojo išsituštinti. Evakuacijos operacija buvo atlikta žaibiškai – vos po kelių sekundžių visi žmonės buvo iššokę iš vandens ir stebėjosi procesu iš tolo.
Po to, kai pasirūpinome drambliais, mus nuvežė gilyn į džiungles, kur pratęsėme kelionę pėsčiomis. Ėjome tikromis džiunglėmis, su mačėte ir vietiniu gidu! Turiu pripažinti, kad mūsų gidas buvo tikras profesionalas, kuris labai myli savo darbą, mat visas savo istorijas jis pasakojo naudodamasis visais turimais aktoriniais sugebėjimais.
Po kelių valandų ėjimo atsidūrėme viename iš džiunglėse įsikūrusių kaimelių. Čia gyvena gan nepasiturinčios šeimos, kurios pragyvena iš savų ūkių, augindamos gyvulius, ar žvejoja ir renka gamtos gėrybes. Kaimuose nėra nei vandentiekio, nei elektros laidų, tad gyvenimas verda tik dieną.
Kaimelyje be pietų mūsų laukė dar vieną atrakcija – raftingas! Su gido pagalba pasigaminome plaustą, kuriuo išplaukėme upe. Plaustas buvo pagamintas be nei vienos vinies – tik bambuko ir linų pagalba! Vairavimui naudojome tas pačias bambuko lazdas, kuriomis atsispyrinėjome nuo akmenų, taip nukreipdami plaustą tinkamą linkme! Patirtis buvo nepakartojama, mat įtraukė šiek tiek ekstremalių nuotykių! Plaukdamas tik gailėjausi, kad nepasiėmiau fotoaparato, nes nepakartojamas kalnų ir džiunglių vaizdai tesėsi per visą kelionę!
Tokie buvo mūsų pirmų kelionės dienų įspūdžiai. Per kelias dienas pasiekėme tris iš keturių tikslų: valgėme ne vieną porciją skanaus vietinio maisto, matėme, o tiksliau – netgi prižiūrėjome dramblius bei buvome “laužomi“ tailandietiško masažo metu! Maža to, galvoje išliko visų šventyklų grožis, džiunglių vaizdas bei visi nuotykiai, kuriuos kartu patyrėme!
Laukite tęsinio! Tomas.
stepbackfromthemap.com 