Balkanai mane visada kažkuo viliojo, o Bosnija ir Hercegovina skambėjo ypač nepažįstamai ir paslaptingai. Ši šalis tikrai nėra nr. 1 pasirinkimas atostogoms. Ji toli gražu negali konkuruoti su kaimynėmis savo paplūdimiais – Adrijos jūros pakrantė tesiekia vos 20 km, todėl dažnai ši šalis ir lieka mažiau pastebima saulės ir vandens pramogų ištroškusių turistų. Ir vis dėlto tai gražios gamtos, gilios ir sudėtingos istorijos kraštas, kuriame kažką savo ir prasmingo gali atrasti kiekvienas. Po pirmo trumpučio apsilankymo Bosnijoje ir Hercegovinoje (tuomet atostogavau Kroatijoje ir į kaimyninę šalį nuvykau vos vienai dienai aplankyti Mostaro) praėjus keleriems metams, grįžau čia dar kartą pajusti ypatingą šalies dvasią ir pamatyti, kas pasikeitė per šį laiką. Antrojo apsilankymo metu dar kartą svečiavausi jau pažįstamame Mostare, o taip pat aplankiau ir šalies sostinę. Šiandien tvirtai žinau, kad su malonumu grįžčiau čia ir vėl…
Mostaras
Mostaras – Hercegovinos regiono sostinė (Hercegovina teužima 1/5 visos šalies teritorijos). Tai palyginti nedidelis miestas – čia gyvena apie 100 tūkst. žmonių, todėl apeiti jį pėsčiomis nėra sunku. Ankstus rytas Mostare man prasidėjo nuo pasivaikščiojimo naujojoje jo dalyje. Kas pirmąjį kartą lankantis čia ypač įsirėžė atminty – tai nuo karo laikų užsilikę griuvėsiai. Panašu, jog miesto atstatymas po karo prasidėjo nuo senamiesčio, o mažiau svarbios vietos taip ir liko apleistos. Įdomu tai, kad šiandien panašių pastatų – vaiduoklių Mostare jau beveik nelikę. Miestas per trumpą laiką pasikeitė kone neatpažįstamai. Pirmo apsilankymo metu visur regėtos kulkų suvarpytos sienos, pasakojančios Bosnijos karo (1992 – 1995) istorijas, virto naujais miestą puošiančiais pastatais.
Naujosios miesto dalies panoramos dominantė – Marijos, Bažnyčios motinos, katedra – viena iš keturių katedrų šalyje. Bažnyčios apylinkėse būriavosi nemažai vaikų, prašydami išmaldos. Kai kurie jų sekė ligi pat senosios miesto dalies – akivaizdu, kad tokia turistų palyda čia nėra neįprasta.
Mostaro senamiestis išsidėstęs greta Neretvos upės. Pastaroji laikoma vienu svarbiausių gėlo vandens šaltinių Bosnijoje is Hercegovinoje. Jos ilgis 230 km (208 km iš jų Bosnijoje ir Hercegovinoje), o Mostaras yra didžiausias miestas šios upės kelyje. Jos akmenuoti ir uolėti krantai be abejo puošia patį miestą.
Per Neretvą nutiesta gausybė tiltų, bet garsiausias jų yra Senasis tiltas (Stari Most), pastatytas XVI a. vid. Daugiau nei 400 metų jis jungė dvi Mostaro dalis: krikščioniškąją ir musulmoniškąją. 1993 m. per Bosnijos karą jis buvo sugriautas – priešiškos pajėgos buvo užėmę pozicijas skirtinguose upės krantuose, todėl apšaudymas vyko iš abiejų pusių. Vis dėlto Mostaras visam laikui tikrai nenorėjo atsisveikinti su šiuo miesto simboliu. 2004 m. (praėjus beveik dešimčiai metų po karo pabaigos) jis buvo atstatytas ir netgi įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Senasis tiltas taip pat garsus viena gana pavojinga tradicija. Bosnijoje ir Hercegovinoje sakoma, kad kiekvienas 16 metų sulaukęs vaikinas turi nušokti nuo šio tilto į Neretvos vandenis, kitu atveju esą jam niekas gyvenime nesiseks. 3 sekundės ir kone 80 km/h greitis – tiek trunka kelionė žemyn, per kurią tenka įrodyti savo drąsą. Šios kelios sekundės iš ties yra labai pavojingos – pasitaiko nemažai sužalojimų, taip pat būta ir nepavykusių šuolių, pasibaigusių mirtimis. Vis dėlto Mostare egzistuoja kone speciali šuolininkų nuo šio tilto profesija. Tai ir savotiška pramoga turistams (žinoma, stebėti šuolį, o ne šokti patiems). Už tam tikrą pinigų sumą šie „profesionalai“ maloniai sutinka pademonstruoti šuolį gyvai. Tai pamatyti tikrai verta! Beje, pastaraisiais metais Mostare netgi rengiami pasaulinio lygio šuolių nuo uolų čempionatai. Uolas čia, žinoma, atstoja garsusis tiltas. Šiais metais toks renginys vyks rugsėjo 8 d., tad suplanuoti kelionei dar tikrai yra pakankamai laiko!
Taip kaip vienoje miesto pusėje dominuoja bažnyčios siluetas, taip kitoje – mečetės. Koski Mehmed Pasha mečetė yra antra pagal dydį Mostare. Karų metu (Antrojo pasaulinio ir Bosnijos karo) ji buvo kone visiškai sunaikinta, taigi tai, ką matome šiandien, yra atstatymo rezultatas. Ją aplankyti verta ne vien dėl paties statinio grožio – prie pat mečetės atsiveriantis vaizdas į miestą bei Senąjį tiltą tiesiog nepakartojamas.
Jau ne kartą minėtas Bosnijos karas skausmingai įsirėžė šios šalies istorijoje ir žmonių sąmonėje. Nors praėjo daugiau nei 20 metų nuo karo pabaigos, tačiau jo ženklų atrasti šalyje nėra sunku ir tai ne vien didžiuliai apleisti pastatai. Greta įprastų ir tradicinių suvenyrų turistams taip pat siūloma plati įvairovė karinės tematikos daiktų: šalmai, karinių uniformų dalys, ginklų imitacijos ar suvenyrai iš kulkų. Pati nesusiviliojau jokiu panašiu daiktu, tačiau papuošalų grožiui atsispirti nepavyko. O jų čia gausybė: kalinėti ir įmantriai išlankstyti metalo dirbiniai, kainuojantys nuo poros eurų iki gana įspūdingų sumų, įtiks patiems įvairiausiems skoniams.
Perkant suvenyrus, neišvengiamai teks susidurti su valiutos klausimu. Bosnija ir Hercegovina turi savo piniginį vienetą – konvertuojamąją markę (BAM). 1 BAM lygi 0.51 EUR. Visgi, norint įsigyti keletą suvenyrų, visai nebūtina ieškoti keityklos. Visos kainos turistinėse parduotuvėlėse rašomos ir eurais, o jie ne tik maloniai priimami, bet ir grąža atiduodama taip pat eurais. Taigi, neplanuojant kitokių pirkinių, galima nesunkiai išsiversti ir be nepatogaus valiutų kaitaliojimo.
Iš lėto basileidžiant saulei ir tolstant nuo Mostaro, tapo akivaizdu, kad šis miestas mano atmintyje išliks kaip spalvingas, jaukus, savitas pasaulis, stebinantis savo kontrastais ir turintis jėgą atitraukti nuo kasdienybės. Taip, kaip Senasis tiltas sujungia abu Mostaro krantus, taip pats miestas yra jungtis tarp Rytų ir Vakarų, tarp praeities ir ateities.
Sarajevas
Kitą dieną jau laukė pažintis su Sarajevu – Bosnijos ir Hercegovinos sostine, turinčia nepilnus 700 tūkst. gyventojų (taigi miestas kiek didesnis nei Vilnius, tačiau masteliai nėra labai skirtingi). Čia prateka Miliackos upė, per kurią nutiesta daugybė tiltų. Krantinė palei upę yra viena gražiausių miesto vietų.
Greta Šeher-Ćehaja Bridge tilto (pastatytas 994 m., vienas įspūdingiausių tiltų Sarajeve) akį traukia gana išskirtinis pastatas – Sarajevo miesto rotušė (Viječnica). Ji buvo suprojektuota 1891 m. čekų architekto. Tuo metu tai buvo didžiausias to meto vidurio Europai būdingos architektūros pastatas Sarajeve.
Vienas iš daugybės Sarajevo tiltų – Lotynų (kitaip dar vadinamas Principo tiltas) reikšmingas viso pasaulio istorijai. Visai šalia jo yra vieta, kur prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas. Būtent čia Gavrilas Principas nušovė Austrijos-Vengrijos Erhercogą Pranciškų Ferdinandą su žmona, kas ir tapo karo pretekstu.
Seniausias ir žymiausias Sarajevo rajonas yra Baščaršija. Jis susiformavo maždaug 15 a. Deja, iki mūsų dienų išliko tik pusė senojo turgaus – 19 a. siautėjęs gaisras sunaikino didelę jo dalį. Dabar čia gausu nedidelių namukų, siaurų senamiesčio gatvelių, turguje ir mažose parduotuvėlėse galima įsigyti pačių įvairiausių suvenyrų: nuo sendaikčių iki papuošalų ar įmantrių audinių.
Sarajevas yra vienas tų miestų, kur benamiai šunys niekieno nestebina. Gatvėse jie bėgioja po vieną ar netgi grupėmis. Dauguma jų neatrodo pavojingi, tačiau pavienių žmonių apkandžiojimo atvejų pasitaiko, taigi pernelyg artimai draugauti su jais nederėtų. Susidaro įspūdis, kad gatvėse gaujomis lakstantys šunys yra ganėtinai užsiėmę savo reikalais, taigi jei per daug nesutrukdysi jų planų, jie nematys didelio reikalo trukdyti tavęs. Reikia pasidžiaugti, kad asmeniškai man pavojingai nusiteikusių keturkojų sutikti neteko, stebino tik jų gausa. Žinoma, tokios gaujos yra didelė miesto problema, tačiau nepaneigiama ir tai, kad turistams tai yra dar vienas įdomus miesto akcentas.
Neslėpsiu, kad, išvykstant iš Sarajevo, buvo apėmusios kiek mažiau optimistinės nuotaikos nei paliekant Mostarą. Sostinė šį kartą pasirodė kiek tamsoka ir niūri, trūko saulės, rodėsi, kad dangus tuoj tuoj prapliups lietumi, nors jo taip ir nepasirodė. Vis dėlto vien oro kaltinti nederėtų. Nors kitaip nei Mostare kulkomis suvarpytų namų matyti buvo mažiau (panašu, kad tiesiog daugiau namų suremontuoti), tačiau pati atmosfera tą dieną buvo pripildyta praėjusių karų prisiminimų. Mūsų gidė pati buvo skausmingų miesto istorijos momentų liudininkė – jos pasakojimai apie ketverius metus serbų armijos vykdytą Sarajevo apgultį giliai įtraukė ir nebepaleido iki pat viešnagės Bosnijoje ir Hercegovinoje pabaigos. O ir išvykstant iš miesto, lydėjo tūkstančiai baltų karo metu nužudytų musulmonų paminklų, tik dar kartą primindami, kiek teko patirti šiam kraštui.
Tąkart mano kelionės pabaiga buvo mąsli, nugramzdinanti į gilius apmąstymus, tačiau šiandien pasakojimą norėtųsi baigti kiek pozityviau. Nors Bosnijoje ir Hercegovinoje praleidau vos porą dienų, tačiau to užteko užčiuopti unikaliai šios šalies dvasiai. Su visomis problemomis ir sunkumais, kylančiais ir praeities, ji vis tiek išlieka išskirtinai įdomi. Mostarui jaučiu nostalgiją ir šiandien, o į Sarajevą norėčiau užklysti dar kartą, žvilgtelėti iš kitos perspektyvos ir pamatyti kuo daugiau šio sudėtingo miesto pusių.
Iki kitų kelionių 🙂
Živilė
stepbackfromthemap.com 