Kelionė po Bizantijos imperijos sostinę – Konstantinopolį, dar kitaip vadinamą Stambulu, nepraėjo be nuotykių. Tiek linksmų, tiek ne itin malonių…
Bet apie viską nuo pradžių.
Lėktuvui sėkmingai nusileidus, Sabiha Gorcen oro uosto laikrodžiai rodė veik 22 val.. Dar prieš kelionę susiplanavome patogiausią ir pigiausią kelionės iki nakvynės vietos maršrutą, tad ėmėme žvalgytis, kur surasti artimiausią metro stotelę. Stambule išties patogu keliauti metro, nes tai palyginus pigi ir paprasta bei aiški sistema. (Tai ne Londonas…)
Vietą nakvynei radome couchsurfing pagalba. Vienas, neblogai vertinamas kitų keliautojų, vietinis turkas pažadėjo priimti mus nakčiai.
Laukė kelionė su keliais persėdimais, tad įdėmiai sekėme stoteles, kad nepasimestume.
O išlipti reikėjo stotelėje Levent…
Tokiu vėlyvu metu metro buvo pilnas keleivių – daugiausiai vyrų. Viena kita moteris, skara pridengta galva, sušmėžuodavo akiraty. Ir štai mes, dvi lietuvaitės šiek tiek išsiskiriančios iš bendros masės, stengėmės stovėti nuošaly. Aš manau, kad buvau pastebima mažiau, pelenų atspalvio rudi plaukai bei tamsios akys nebuvo dėmesio traukos centre. Štai manoji kelionės bendražygė galėjo pasigirti ilgais šviesiais plaukais bei melsvomis akimis. Nepaisant, to, kad mūsiškė apranga buvo standartiniškai turistinė: kedukai, džinsiukai ir šiltesni džemperiai, smalsių ir kiek įkyrių žvilgsnių išvengti nepavyko. Vienas vyras, net nesistengdamas nuslėpti, išsitraukė telefoną ir padarė mūsų nuotrauką…
Dar daugiau dėmesio sulaukėme kelionės pabaigoje. Pastebėjome, kad viena vyrukų porelė mus nejaukiai stebi ir lyg ką garsiai aptarinėja… Mums prasitarus, kad Levent stotelėje lipame, anie susižvalgė ir iš traukinio išlipo paskui mus.
Pradėjo sekti…
Greitai sumetėme, kad reikia patikrinti, ar mus tikrai seka. (O gal mes paranojikės??) Priėjusios kokių 5 metrų ilgio pertvarą staigiai išsiskyrėme, tuomet greitai susijungėme, metėme kuprines ant žemės ir pradėjome kuistis lyg kažko ieškodamos. (Po oro uosto patikros jose nieko skirto savigynai rasti negalėjome…) Supratome, kad išėjus iš metro į visiškai nepažįstamą svetimo miesto gatvę, gali baigtis bloguoju…
Tuo metu galimi užpuolikai pamatę, kad mes, dvi prašalaitės, metro stotyje lyg ir pasukome skirtingais keliais, suglumo. Tuokart nusekė paskui draugę, mums susitikus ir metus kuprines ant žemės, sustojo… Lyg ir įtikėjo, kad kuprinėse ieškome priemonių savigynai. Vienas, iš jų kiek drąsesnis, (o gal ir kvailesnis) priėjo ir angliškai perklausė ar mes nežinome, kur Levent stotelė…
Atsakymo sulaukė neigiamo. Antrasis, stovėjęs nuošaliau, jau mindžikavo ir turkiškai šaukėsi draugą keliauti savais keliais…
Negaliu teigti, kad šis įvykis neišmušė iš vėžių. Palūkuriavome metro dar penketą – dešimtį minučių ir išėjome ieškoti taxi, kuris turėjo vežtelti mus iki nakvynės vietos.
Laikrodis mušė veik 23 valandą…
Taxi suradome greitai, bet, deja, negalime pasakyti, kad sėkmingai. Vairuotojas kaip ir žinojo, kur mus vežti (parodėme užrašytą adresą telefone), tačiau kiek gudravo – permokėjome už taxi, bet nebeturėjome jėgų ginčytis, tuo labiau, kad žmogus nei viena mums suprantama kalba nekalbėjo…
Atvykus į vietą, nuotykiai kaip ir baigėsi… Beveik…
Niekaip negalėjome surasti tikslaus namo, kuriame turėjome apsistoti… Draugė bandė skambinti mus priimsiančiam vyrukui, susikalbėjo, bet tuo metu šio nebuvo namuose, pasitikti mūsų negalėjo… Telefono sąskaitos limitas seko… O dar name priešais penkto aukšto balkone kažkokia moteris vis šaukė turkiškai… Atmosfera nebuvo pati maloniausia…
Tada ir išsiaiškinome: skambučių bei loginio mąstymo dėka supratome, kad toji moteris, šaukianti iš penkto aukšto balkono yra to paties turko, pažadėjusio mus priimti nakvynei mama. Ši, nebeiškentusi šaukti iš balkono, nusileido ir mus pasitiko… 🙂
Kalbėjo ji tik turkiškai, bet kiek galėdama stengėsi mums viską aprodyti bute ir svetingai priimti. Atnešė maisto: sulčių, sausainių. Mums beliko neverbalinių pašnekesių kalba parodyti dėkingumą.
Vidurnakty grįžo vaikinukas. Bent vienam šeimos nariui kalbant angliškai, bendrauti pasidarė daug lengviau! Pirmas mūsų prašymas buvo padėkoti mamai, kuri tiek ilgai bandė prisišaukti mus vidun…
Pasikalbėjome. Šiek tiek apie šeimas, kelionių tikslus ir politinę situaciją Turkijoje (viešėjome Turkijoje, kaip tik po nepavykusio perversmo prieš Erdoganą). Užmigome.
Rytą tiek mes tiek miestas pasitikome kits kitą daug jaukiau.
Laukė svetingi pusryčiai. Po jų susiruošus patraukti toliau savais keliais, mums pagelbėjo, nuėjo iškeisti pinigų – pasirodo, kad vietinėse keityklose kursas daug palankesnis, kai nesi turistas…
Jaukiai atsisveikinę, patraukėme pažinti miesto.
Taigi, ką galima pamatyti per vieną dieną Stambule? Iš ties nedaug… Todėl reikia išsirinkti tai, kas labiausiai atspindi kultūrą! Šventosios Sofijos Soboras, Grand Bazar ir turkiška kava. Tikslai įveikiami, tad apie juos plačiau:
Šventos Sofijos Soboras (Dievo šventosios išminties bažnyčia)
Bazilika – Mečetė – Muziejus. Tris skirtingus gyvenimus išgyvenęs Sofijos Soboras ir šiandieną yra laikomas Bizantijos imperijos karūnos brangakmeniu.
Soboras, toks kokį matote, buvo pastatytas 532-537 m. ir apie tūkstantį metų buvo Rytų Ortodoksų Bažnyčios centras.
1453 m. Bizantijos imperija žlunga. Konstantinopolis užgrobiamas Osmanų imperijos. Sultonas Mehmedas II įsako krikščionišką šventyklą paversti mečete.
Varpai, altorius, ikonostazė ir visi šventieji indai pašalinami, buvusios mozaikos naikinamos arba uždažomos.
Statomas mihrabas (niša mečetėse, įrengiama Kibla sienoje, pati kibla yra Mekos kryptis, į kurią melsdamiesi atsisuka musulmonai), minbaras (sakykla musulmonų šventykloje) ir keturi minaretai lauke (aukštas apvalaus, keturkampio arba daugiakampio plano bokštas su laiptais (išorėje arba viduje) ir atvira galerija viršuje).
Soboras buvo mečete iki pat 1935 m., tada buvo paverstas pasaulietinės Turkijos respublikos muziejumi.
Šalimais Sofijos Soboro galima pamatyti Obeliską, kuris mena Egipto faraoną Thutmosį III (1549–1503 m. pr. Kr.). Į Konstantinopolį obeliskas buvo perkeltas IV amžiuje po Kr. Spėjama, kad Romos imperatoriaus Konstantino Didžiojo užsakymu. Pragulėjęs jūros pakrantėje keletą metų, buvo iškeltas Konstantinopolio centre jau kito imperatoriaus Teodosijaus įsakymu.
Grand bazar:
Grand bazar – yra seniausias (įkurtas 1461 m.) ir didžiausias uždaras turgus pasaulyje. Turguje įsikūrę daugiau nei 3000 parduotuvių, kurios išsidėsčiusios 60-tyje skirtingų gatvelių! Ir išties, šurmulio čia netrūko… Visur kur buvo gausu kalbinančių prekeivių, vis kviečiančių užsukti ir pasižiūrėti į jų parduodamus daiktus.
Turiu pripažinti, kad ir koks triukšmingas, turgus mums patiko. Jis pilnas spalvingos turkiškos sielos.
Turkiška kava
XVI a. prasidėjusi cukraus pramonė Europoje, padarė įtaką ir Turkiškos kavos patiekimo ritualams. XVIII a. Bekir Efendi sukūrus saldainius, šiandieną gerai žinomu pavadinimu „Turkish delight“, prie, dažnu atveju, išties karčios turkiškos kavos buvo pradėta svečiams patiekti mažus saldainių gabalėlius, dar kitaip vadinamus „lokum“.
Pati kava buvo atvežta iš Jameno tame pačiame XVI a. Egzotinį gėrimą turkai praminė „šachmatininkų ir mąstytojų pienu“. Jau XVII a. kavos gėrimas tapo iškilmių ritualine dalimi. Kavos ruošėjai (kahveci usta) ruošdavo ir patiekdavo kavą sultonui.
Sultono hareme gyvenunios moterys turėjo išmokti kaip tinkamai paruošti turkišką kavą, mat vyras apie moters tinkamumą tapti žmona spręsdavo iš kavos skonio.
Ilgainiui kavos namai tapo nuoširdaus bendravimo ir rimtos politinės diskusijos vieta.
Turkijos kultūra pakeliui:
Arbata yra vienas svarbiausių ir populiariausių gėrimų turkų kultūroje, nors jos gėrimo tradicijos išpopuliarėjo tik XX amžiuje. Pasiūlyti svečiui arbatos, turkui simbolizuoja nuoširdų svetingumą.
Benamiai Stambulo šunys
Amžių amžiais Stambulo gatvėse buvo galima sutikti vienišų, beglobių šunų. Žymusis rašytojas Markas Tvenas, viešėdamas Stambule, yra užrašęs savas mintis, jog jis nėra matęs tiek daug tingių ir pamestų beglobių šunų niekur daugiau per visą savo gyvenimą.
Vaikas fontane:
Netoli miesto centrinės aikštės įsikūręs parkas, kurio centre yra knygos formos fontanas.
Vietiniai vs Turistai:
Mieste pilna šmirinėjančių turistų, kurie iš esmės netrukdo vietinių gyvenimo ritmo.
Stambule karaliaujančios katės
Tūkstančiai kačių gyvena Stambule. Turkijoje tikima, kad katės ir mažieji kačiukai neša džiaugsmą tiems, kuriuos išsirenka savo šeimininkais. Draugystė su kate suteikia žmogui galimybę reflektuoti savo gyvenimą ir jo prasmę. Stambule tikima, kad katės yra sielos veidrodžiai.
Tokia tad kelionė pilna ne itin malonių staigmenų, bet tuo pat metu su daugybe sutiktų šiltų ir gerų žmonių. Likau sužavėta kultūros spalvingumo ir tikiuosi sugrižti dar kartą, tik ilgėliau, pažindintis tiek su Konstantinopoliu tiek su pačia plačiąja Turkija.
Linkėjimai, Jovita
Pabaigai:
I consider myself Istanbul’s storyteller. My subject matter is my town. I consider it my job to explore the hidden patterns of my city’s clandestine corners, its shady, mysterious places, the things I love.
Orhan Pamuk
stepbackfromthemap.com 