Kaip sakoma – neplanuoti dalykai būna geriausi! Tokia ir buvo mano pirma kelionė po JAV. Viskas prasidėjo nuo to, kad neplanuotai, komandiruotės Niujorke metu, nusipirkau bilietą iki Las Vegaso ir išskridau savaitei atostogų. Tiesiog – aklai!
Skrydžio metu planavau, ką gi aš noriu pamatyti per tas kelias dienas Nevadoje. Pasirinkimų daug, laiko mažai… Visos mintys buvo sutelktos į Didįjį kanjoną! Ši vieta mane visada traukė savo neįprastu grožiu ir iššūkiais.
Las Vegasas mane pasitiko spalvingai ir tikrai svetingai. Jau oro uoste pastebėjau daugybę žaižaruojančių lošimo automatų, kurie traukte traukė praeivį trumpam prisėsti ir sulošti vieną kitą žaidimo partiją. Taip ir buvo, automatų apsupty žmonės išlenkę vieną kitą viskio taurelę atsipalaidavę mėtė ir mėtė monetas į begalinę azarto srovę – leido pinigus. Netikiu, kad kurie iš jų tapo tikraisiais laimėtojais, tikrasis laimingasis juk visada kazino.
Reikėjo automobilio, tad išsisklaidžius azartinių žaidimų aparatų burtams, patraukiau į automobilių nuomos punktą. Tiesa, turiu prisipažinti automobilis, ne įvaizdžio detalė turėjo būti, bet tikrų tikriausia transporto priemonė, kurios laukė 1000 mylių kelionė. Svarsčiau, kad paimsiu kokį mažą mašiniuką, įkandama kaina… Visgi atostogavau Amerikoje… Vis dėlto, malonūs klientų aptarnavimo centro darbuotojai mane greitai perkalbėjo. Pasidomėję, koks mano kelionės tikslas, jie parekomendavo rinktis didesnį automobilį, ilgiems atstumams – patogesnė mašina… Kaip bebūtų, už 30$ per dieną išsinuomavau Toyota Camri. Beje, automobilio nuomos centre gavau žemėlapį ir krūvą patarimų, ką vertėtų pamatyti ir kur vertėtų nuvažiuoti. Šie patarimai padėjo sudėlioti galutinį mano kelionės maršrutą.
Atvykęs į viešbutį sėdau planuotis. Darbo buvo nemažai, mat reikėjo išgooglinti kiekvieną, žemėlapyje nurodytą vietą. Paskaičiavęs, kiek turėsiu nuvažiuoti ir atitinkamai sudeliojęs maršrutą nusprendžiau, kad šių atostogų metu aplankysiu Didįjį ir Braiso kanjonus, Siono parką, Ugnies slėnį, bei Arklio pasagą.
Kelionė į Didįjį kanjoną ir Mido ežeras
Ankstų kitos dienos rytą susidėjau būtiniausius daiktus ir išjudėjau link Didžiojo kanjono, nes tai buvo “TA“ vieta, kurią pamatyti labiausiai troškau! Navigacija rodė, kad kelias yra geras, bet ilgas – 300 mylių, iš viso 4-5 valandos kelio.
Tačiau mano kelionė užtruko šiek tiek ilgiau… Vos pajudėjęs už miesto ribų pradėjau mėgautis peizažu ir ne kartą stojau įvairiose vietose, pasigrožėti vaizdais!
Viena iš tokių vietų yra Mido ežeras (angl. Lake Mead), kuris yra tuoj pat už Las Vegaso. Tai yra didžiulis ežeras (tikrai didesnis, nei Kauno Marios), šalia kurio yra įrengtos apžvalgos aikštelės, vaikščiojimo takai ir pavėsinės.
Mido ežeras yra vandens rezervuaras, kuris pagelbėja JAV sausros metu, mat ežeras yra maitinamas Kolorado upės vandeniu, kuri, tekėdama pro Huverio užvanką, tęsia kelionę į Didijį kanjoną.
Pietinis Didžiojo kanjono kraštas
Pasigrožėjęs Huverio užtvanka tęsiau kelionę ir jau po 4 valandų kirtau Didžiojo kanjono ribas.
Prie pat įvažavimo mane pasitiko malonūs girininkai, pas kuriuos įsigijau parko bilietą (verta paminėti, kad vienkartinis bilietas Amerikos nacionaliniuose parkuose kainuoja apie 20$), davė žemėlapį ir palinkėjo gero kelio.
Pavažiavęs dar kelis kilometrus pamačiau, kad priekyje yra didžiulis skardis, o už jo dešimčių kilometrų praraja. Pasitikslinęs žemėlapyje supratau, kad tai buvo JIS! Tai buvo mano tikslas – Didysis kanjonas!
Pasistatęs automobilį aikštelėje nuskubėjau prie krašto. Tas vaizdas buvo stulbinantis: tu stovi virš gilaus skardžio, kuris tęsiasi per kelis šimtus kilometrų ir matai visą kanjono panoramą!
Pasigrožėjęs vaizdu nusprendžiau susirasti žygiavimo taką ir nusileisti žemyn. Girininkų išduotas žemėlapis buvo informatyvus, jame buvo pažymėtos vietos, kuriose galima buvo taku nusileisti į kanjoną.
Tiesą sakant, nevisai buvau pasiruošęs išbandymams, kurie manęs laukė šioje vietoje. Išvažiuodamas iš Las Vegaso su savimi pasiėmiau marškinėlius ir marškinius, mat lauke tuo metu buvo apie 30 laipsnių. Net nepagalvojau, kad kanjonuose gali būti “šiek tiek“ šalčiau – temperatūra tesiekė 10 laipsnių. Be to, temstant temperatūra krito dar labiau, taigi pasiekus automobilį lauke temperatūra tebuvo 0 laispnių…
Išalkęs ir sušalęs nuskubėjau grįžti atgal į Las Vegasą.
Siono parko paslėptas kanjonas
Sekantis mano keliones tikslas buvo Siono parkas, įsikūręs Jutoje. Kelionė neprailgo, mat jau buvau pripratęs prie amerikiečių vairavimo taisyklių, kelio ženklinimo ir jų vairavimo kultūros.
Verta paminėti, kad viso vairavimo metu galima stebėtis dykumos ir raudonų uolų vaizdais.
Atvykęs į Siono parką pasitikslinau žinias informacijos stende, kuriame buvo pavaizduoti visi parko maršrutai ir takai. Pasirodo, šis parkas yra toks didelis, kad čia kursuoja autobusai, kurie nemokamai vežioja turistus. Visą maršrutą sudaro 8 stotelės. Deja, turėjau per mažai laiko, kad spėčiau nuvykti į visas.
Įsimintiniausios stotelės pavadinimas skambėjo labai intriguojančiai: “Paslėptasis kanjonas“. Tam, kad pasiekčiau šią paslaptingą vietą, turėjau lipti į kanjono viršų (skirtingai, nei kituose, šiame kanjone kelionė prasideda nuo apačios). Iš pradžiu tai buvo vingiuotas takas, kuris neužilgo transformavosi į laiptus, o toliau į akmenis su grandinėmis ir skardį!
Įveikus visus iššūkius, manęs laukė siauras (gal 2 metrų pločio) koridorius, kuris ir buvo tas “Paslėptas kanjonas“. Koridorius tęsėsi apie vieną kilometrą, įveikti šį atstūmą nebuvo lengvą. Vietomis, pasiekdavau aklavietes, tada reikėjo pakilti keliais žingsniais aukščiau ir laviruoti einant nugriuvosio medžio kamienu arba siauru, vienos pėdos pločio, takeliu. Deja, kanjono pabaigos pasiekti man taip ir nepavyko. Dėl laiko limito, teko grįžti į automobilį. Negrįžau į Las Vegasą, o nusprendžiau rasti nakvynę arčiau sekančio tikslo – Braiso parko.
Akmeninis miškas
Prabudęs anksti ryte pajudėjau iš nakvynės vietos ir jau po 15 minučių buvau Braiso parke. Ši vieta yra unikali ir jokiais būdais neatitinką kanjono apibrėžimo. Iš prigimties kanjonas būna suformuotas erozijos dėka. Braiso kanjonui šios taisyklės negalioja. Dėl staigių temperatūros pokyčių šioje vietoje susiformavo akmens stulpai, kurie gali priminti medžius, o jų yra tiek daug, kad visas slėnis yra panašus į akmeninį mišką.
Šis kanjonas nėra labai aukštas. Jame nėra aukštų skardžių. Tačiau jis yra labai spalvotas! Visi akmenys yra nuspalvinti raudonomis ir geltonomis spalvomis, o tarp tų akmenų matomas vienas kitas žalios spalvos medis, kuris puikiai atrodo akmenų panoramoje.
Neužilgo, po kelių apžvalgos aikštelių aplankymo išjudėjau į Šiaurės Arizoną.
Šiaurės Arizona ir arklio pasaga
Šiaurinėje Arizonoje Kolorado upė teka pro Gleno kanjoną ir vienoje vietoje vingiuodama aplink uolą suformuoja arklio pasagą! Tai yra natūraliai susiformavęs arklio pasagos formos vingis, kuris traukia turistus.
Kanjono apačioje gausu augalų, nuspalvinančių kanjoną žalia spalva, kuri yra neįprasta šiose regionuose, mat saulė išdegina viską, kas yra kanjono viršuje. Lieka tik pasislėpę augalai, kurie yra maitinami Kolorado upės vandeniu.
Dėl saulės karščio kanjono viršuje karaliauja sausra ir matosi tik tolimas horizontas. Tai leidžia grožėtis saule visos dienos metu. Ryte čia galima sutikti, vakare palydėti saulę, o dieną – grožėtis pačiu kanjono ir Kolorado upės vaizdu!
Ugnies slėnis
Nuskubėjau į paskutinį savo kelionės tikslą – Ugnies slėnio parką. Šis buvo arčiausiai – tik 50 mylių nuo Las Vegaso. Slėnis yra lengvai pasiekiamas automobiliu, tačiau prisiminkite, kad verta iš anksto pasirūpinti geriamu vandeniu, kepure ir rūbais su ilgesnėmis rankovėmis, mat saulė šioje vietoje yra negailestinga ir prikaitina orą iki 40 laipsnių!
Parke yra kelios dėmesio vertos vietos, kurias norint pasiekti, tenka palikti automobilį ir judėti pėsčiomis. Viena iš tokių vietų yra aukštai įrengta apžvalgos aikštelė ant milžiniškos Atlatlo uolos! Iš čia atsiveria nuostabi parko panorama. Be to, apačioje, prie automobilių stovėjimo aikštelės yra krūmai, kuriuose gyvena daugybė burundukų. Šie tiek įsigudrinę, kad iš turistų reikalauja ne tik dėmesio, bet ir, žinoma, riešutų.
Be apžvalgos bokšto, tarp kalvų galima rasti naturaliai susiformavusį Mouse Tank rezervuarą, kuriame kaupiasi liūčių vanduo. Ši vieta buvo laikoma ypatinga, mat pasak legendos, gyvūnai šioje vietoje nemedžiodavo vieni kitų. Be to, šiose vietose ilgą laiką slapstėsi senovės indėnai. Dar ir dabar ant uolų galima rasti išlikusius piešinius.
Parke taip pat galima grožėtis aštrių formų uolomis, kurios karštą ir šviesią dieną atrodo taip lyg degtų ryškiai raudona liepsna! Tokios uolų formos susidarė ekstremalių oro sąlygų dėka. Kartais atrodo, lyg jose būtų gyvenusios skruzdėlės – gigantai, nes vėjo padarytose tuneliuose galėtų prašliaužti net žmogus!
Pabaigai
Tokios buvo tos atostogos, kurios įstrigo atmintin ilgam. Labai tikiuosi, kad sugrišiu kada nors į šituos kraštus ir praleisiu čia daugiau laiko!
O Tu, skaitytojau, paieškok skrydžio bilietų į Ameriką ir prisiliesk prie Laukinių Vakarų dvasios!
Tomas
Naudingos nuorodos:
- Grand Canyon National Park – https://www.nps.gov/grca/index.htm
- Lake Mead – https://www.nps.gov/lake/index.htm
- Zion Park – https://www.nps.gov/zion/index.htm
- Bryce Canyon – https://www.nps.gov/brca/index.htm
- Valley of Fire – http://parks.nv.gov/parks/valley-of-fire
- Glen Canyon – https://www.nps.gov/glca/index.htm
stepbackfromthemap.com 