Iš Sangaste dvaro patraukėme gilyn į Estiją. Pirmasis tolimesnės kelionės objektas – Kuremae miestelyje įkurtas Puhtitsos vienuolynas. Medžiojantiems objektus, galima paminėti, kad šis vienuolynas įvardijamas, kad tai vieną įdomiausių vietų Estijoje, gyvuojanti jau nuo XVI a. Esą, šioje vietoje tekėjęs šventas šaltinėlis, šalia kurio, ant kalno, po milžinišku ąžuolu vietiniai surado Dievo motinos ikoną. Saugojo ir garbino ją krikščionys katalikai, iki tol kol iškilusi protestantizmo banga, pakeitė religines pažiūras. Tada protestantai ikoną atidavė stačiatikiams ortodoksams. Ikona ir dabar tebėra saugoma vienuolyne.
Šiandieną vienuolyno puošmena 1891 pradėta ir po beveik 20 metų baigta statyti Dievo Motinos Užgimimo katedra. (Anuomet sakralių pastatų viena iš funkcijų buvo papasakoti tikinčiajam istoriją, tad kiekvienos šventyklos puošimas ir dailinimas leido „nupasakoti“ neraštingam žmogeliui vis aiškesnę ir vaizdingesnę religijos istoriją.)
Pasauliniai karai savotiškai aplenkė vienuolyną, nors apylinkėse pabūklai griaudėjo gan smarkiai. II pasaulinio karo metais, vienuolynas nenukentėjo, bet buvo panaudotas praktiškai, vokiečiai čia buvo įrengę tarpinę stotelę į koncentracijos stovyklą rusų belaisviams kariams, estams ir žydams.
Svarbu tai, kad komunistinei saulei šviečiant virš Estijos, vienuolynas nebuvo paliestas. Nebuvo jame nei ateizmo muziejaus, nei sandėlio ar kalėjimo. Į čia visais okupacijos metais traukė minios piligrimių, kurios buvo pasiruošusios savo gyvenimą aukoti Dievo tarnystei.
Taigi, išsitraukėmė kas kepures, kas skaras, lauke esant maždaug +25 laipsniams šilumos, bei saulei šviečiant tiesiai virš paties zenito, patraukėme link vienuolyno. (Pagal ortodoksų tikėjimą, moterys cerkvėse visada turi būti pridengta galva…)
Vienuolyne šiuo metu gyvena apie 170 seserų. Viena iš jų mums vedė ekskursiją. Prisiminimai nėra įspūdingai tikslūs, mat ekskursija buvo vedama rusų kalba, kuri man kaip Achilo kulnas..
Taigi, vienuolė! Maža ir smulki, į ketvirtą dešimtį įkopusi moteris, labai maloniu, turbūt niekad makiažo nepaliestu veidu ir tyliu aksominiu balsu. Moteris, kuri jeigu ne vienuolės kelias, turbūt būtų buvusi nuostabi mokytoja sutikta pradinėse klasėse, kurią ne vienas susipainiojęs vaikiukas karts nuo karto būtų pavadinęs mama. Štai tokia tiesiog ramybės auros apgaubta buvo vienuolė, kurios rami pozicija nė kuo neišdavė ženklų, kad ji priklauso vis skubančiam XXI amžiui.
Valastės krioklys (į šiaurę nuo Kohtla Jarvės, prie Valastės kaimo) krenta iš beveik 30 metrų aukščio! Ir tai yra aukščiausias krioklys Baltijos šalyse! Ir turbūt jauniausias.. Mat šis krioklys dirbtinis.. Atsirado melioruojant laukus ir klonius. Iškasė griovį ir vualia ant skardžio jau krioklys susiformavo. Tiesa, šįkart be ironijos, krioklys atrodo įspūdingai! Tiesa, vasarą srovė vandens silpna, sustiprėja tik pavasarį ar rudenį po liūčių. Turistai dažniausiai traukia prie krioklio žiemą, kuomet jis apšarmoja. Aš lankiausi čia gegužę, tad šarmos kaip ir nebuvo… 🙂
Beet išsigooglinau ir suradau video medžiagos! Kviečiu pasižiūrėti: Valastės krioklys iš paukščio skrydžio.
Geriausias vaizdas į krioklį atsiverdavo nuo platformos, kuri mano žiniomis buvo pastatyta apie 1997-1999 metus. Na su kokybe nepersistengė, nes jau 2013 m. platformą uždarė dėl netinkamų ir pavojingų sąlygų.
Paskutinis sustojimas – Kotla Jarve Skalūnų muziejus. Po žeme įkurtame muziejuje, galima pasivaikščioti šachtų tuneliais ir labirintais. Dar mus pavežiojo senoviniu traukinuku, kuriuo kadais šachtininkai keliaudavo į darbo vietas. Tuometinis požeminis maršrutas siekė apie 7 kilometrus! (Na, mes pavažiavome žymiai mažesnį atstumą…)
Nuostabu tai, kad mums vedė ekskursiją buvęs šachtininkas! Maždaug 70 metų senukas, su labai linksmu estišku rusų kalbos akcentu. Ne vien tik mano rusų kalbos žinių trūkumas trukdė suprasti apie ką kalba eina, bet dar ir akcentas, kuris buvo toks smagus, kad jokio piktumo laikyti nevalia… 🙂
Užsivilkęs kiek nudilusį, patvarų odinį švarką ir smunkančias kelnes aukštai virš juosmes prisitvirtinęs diržu, jis pristatė mums muziejų. Kiek aplinkybės leido suprasti, tai darbas buvo labai sunkus, bet tuo pat metu gan gerai apmokamas.
Šachtą uždarė, nes ji tapo visiškai nebevertinga ir joje nebeliko ką kasti. Muziejų įsteigė prieš pat atgaunant nepriklausomybę[1] – 1990.
[1] Estija nepriklausomybę atgavo 1991 m. rugpjūčio 20 d.
Literatūra:
- LKA keliautojų klubo gidės sudarytas maršrutas, kuris iš esmės yra nepakitęs objektų atžvilgiu, bet papildytas surinktais šaltiniais apie objektus bei asmeninėmis kelionės įžvalgomis.
- https://www.visitestonia.com
- https://orthodoxcityhermit.com/tag/kuremae-estonia-puhtitsa-dormition-convent-and-st-john-krostandt/
- http://idaviru.ee/en/valaste-waterfall/
- http://www.maaturism.ee/index.php?id=worth-checking-out&sid=185
- https://www.hellotravel.com/estonia/valaste-waterfall
- http://www.culture.ee/location/kohtla-jarve-museum-of-oil-shale-white-hall
- https://www.familywithkids.com/en/estonia/photogallery/photo-estonian-mine-museum-kohtla-nomme-ida-virumaa-region-estonia
- https://www.baltictimes.com/news/articles/11207/
- https://en.wikipedia.org
stepbackfromthemap.com 
Komentarų: 1