Ką veikti tada, kai tau ant nosies magistro deadline‘ai, o tavo kruopščiai taipinamas tyrimas toli gražu neprimena to, kas vadinama „geru“ rašto darbu? Jeigu paklaustumei manęs, tai atsakyčiau, kad vertėtų susikrauti kuprinę ir savaitgalį pakeliauti. Vienumoje! Arba, kaip mano atveju, vykti vienam (t.y. aš + pilnas autobusas turistų).
Kelionė vienumoje pavyko! Pailsėjau, kalbėti daug neteko, bent jau pirmą dieną… (Lietuviai santūrūs žmonės, kol prie tavęs nepripranta…J) Kelionė prasidėjo ankstų rytą, o aš – žmogus paprastas, jeigu yra galimybė, miegu… Miegojau iki kol kirtome Latvijos sieną ir patraukėme link Estijos. Lyg kelis kartus dar buvome sustoję, kaip kad privalu, autobusui su penkiasdešimčia žmonių (visus gamta šaukia savu ritmu).
Čia ir baigiasi subjektyvi intro į kelionę. Pradėkime kapstytis po objektus!
I maršruto taškas:
Tiesą pasakius, nei Valkoje, nei Valgoje nebuvome sustoję.. (Mielai planuoju grįžti atgal, paturistauti po miestelį ir jo apylinkes!) Iš gidės išgirdau trumpą ir pikantišką istoriją. Padariau vieną nuotrauką, kai autobusas stojo kažkur prie šviesoforo. Grįžau namo, susigooglinau ir Jums užrašiau!
Valka/Valga yra miestelis, kurio pavadinimą sugalvojo vokiečiai. Ši tauta praktiška, tranzitinį miestelį, kuriame susikerta pagrindiniai prekybiniai keliai ir pavadino, kad būtų aišku kas ir kaip (walk- (vok).- vaikščioti).
XIV – XVI amžių sandūroje Valka/Valga, kaip ir pridera, karų metu, buvo reguliariai griaunamas ir niokojamas. Priklausė visiems tiems, kurie bent kiek karinio potencialo turėjo – tai Rusijos Kunigaikštystei, tai Abiejų Tautų Respublikai, tada švedams ir vėl Rusijai. Iš esmės miestelis tapo tam tikru multikultūriniu dariniu, čia sugyveno (ir dažniausiai draugiškai) latviai, estai, rusai ir vokiečiai.
1783 metais, Jekaterina II, tuo metu valdžiusi Rusijos imperiją, perskirstė valsčius, ir leido inicijuoti Švento Jono bažnyčios statybas miestelyje. Bažnyčia minima ne veltui, XX amžiuje, ateistai komunistai joje įrengė kalėjimą (O ką? Praktiška…).
1920 metais, šalims atsikovojant nepriklausomybes, miestelį pasidalijo Latvija ir Estija. Sovietmečiu sienų lyg ir nebuvo, atgavus nepriklausomybę po 1990, jos vėl atsirado. Iš esmės žmonės gyveno kaip gyvenę, o kai norėdavo vienas kitą draugiškai aplankyti, turėjo kirsti valstybes skiriančią sieną. Pasitaikydavo atvejų, kad netgi vienos šeimos nariai, gyvenantys toje pačioje gatvėje, gyveno skirtingose šalyse, bei turėjo skirtingas pilietybes.
Galiausiai 2007 metais, įstojus į Šengeno erdvę, miesteliai susijungė, ir tapo vienu, kelias kultūras puoselėjančiu bei keliomis kalbomis kalbančiu vienetu.
II maršruto taškas: Sangaste dvaras
Sangastės pilis, tai bene populiariausiais ir geriausiai išlaikytas XIX a. kultūros paminklas, šiandieną dar tituluojamas kaip „jaunavedžių rojus“.
Sangaste dvaro sužydėjimas ir atgimimas buvo XIX amžiuje. Tuo metu dvaras dabartinę savo išvaizdą ir įgavo. Gyveno jame lordas Frydrichas fon Bergas, kuris būdamas kilmingas ir turtingas perstatė dvarą pagal Anglijoje matytų pilių pavyzdžius. Šiandieną dvaras yra lyg mažas Anglijos manieringų ir rafinuotų laikų paminklas Estijoje.
Beje, tas pats jau minėtas lordas buvo dar ir Rusijos imperijos generolas (maža smulkmena). Didžiąją dalį tarnybos laiko jis praleisdavo užsienyje, atlikdamas pavestas diplomatines užduotis. Taip susipažino ir su būsima žmona, kilminga brite. Na, o kaip dera uošviui britui, jis savą žentą prieš vestuves išvadino „laukiniu rusu“. Ironiškai skamba žinant, tai, kad dvare gyvenant lordui, šis tapo pakankamai inovatyvia vieta! Čia buvo įrengtas centrinis šildymas, įvestas telefonas, ir įsukta pirmoji elektros lemputė visoje apylinkėje!
Grįžtant prie Estijos ir dvaro reikalų, paminėtina, kad tarpusavy, vietiniai lordą vadino paprasčiau: „Rugių grafu“, o Sangaste dvarą „rugių sostine“. Pasirodo, lordas buvo pakankamai gudrus agronomas, sugebėjęs išrasti naują rugių žiemkenčių veislę, kuri labai gerai derėjo Sangaste apylinkėse.
Pabaigai: dvare ir dabar galima paragauti ruginukės, iš aplink Sangastės dvarą užaugintų rugių. Čia buvo ir savotiškai tebėra suderintos dvi kultūros: XIX a. rafinuotas romantizmas, ir XX a. antrosios pusės kolūkietiškas komunizmas.
Maršruto kortelė
P.S. Vėliau patraukėme tolimesniais maršruto keliais, kuriuos nupasakosiu artimiausiu metu. Iki susiskaitymų!
Naudota Literatūra:
- LKA keliautojų klubo gidės sudarytas maršrutas, kuris iš esmės yra nepakitęs objektų atžvilgiu, bet papildytas surinktais šaltiniais apie objektus bei asmeninėmis kelionės įžvalgomis.
- https://www.sangasteloss.com/en/castle/
- https://en.wikivoyage.org/wiki/Valga
- http://www.valgalv.ee/en
- https://en.wikipedia.org/wiki/Valga,_Estonia
- https://en.wikipedia.org/wiki/Sangaste
- https://en.wikipedia.org/wiki/Friedrich_Wilhelm_Rembert_von_Berg
- http://visitsouthestonia.com/en/destinations/sangaste-castle/
- http://chestofbooks.com/reference/American-Cyclopaedia-5/Friedrich-Wilhelm-Rembert-Von-Berg.html
-
http://www.wikiwand.com/en/Friedrich_Wilhelm_Rembert_von_Berg
stepbackfromthemap.com 
Aplankėm šiemet.Buvom gerokai nusivylę. Sangastė graži tik iš išorės. Įėjus vidun,mus pasitiko kasa,kurioje susimokėjom po 5 eurus visi be išimties pensininkams ir vaikams, ir buvome nukreipti laiptais į viršų. Na o ten bėgiojantys ir šūkaujantys vaikai, baisiai nutrintos medinės grindys suplyšę kilimai ir užrašas “Hostel“. Taigi dvaras išnuomotas pigiam hosteliui visiškai neprižiūrimas ir apleistas. pavaikštinėjom nešvariais, nušiurusiais hostelio koridoriais 10 minučių. Viskas kas priminė buvusio savininko hobį tai kai kur stiklainiuose supilti rugių grūdai
PatinkaPatinka